Laisvės kaina

Šiuo metu tenka spausdinti knyga, apie partizanus. Turiu savo rankose rankraštį rašytą žmogaus, kurio šiandien nėra mūsų tarpe. Šis rankraštis yra tik faktai. Vietovių koordinatės, žuvusiųjų pavardės ir kartais būna aprašyta situacija, kurios metu žuvo partizanas. Renkant šį rankraštį visada mąstau apie to meto situaciją, ką turėjo išgyventi žmonės, ką turėjo išgyventi tėvai, kurių visai jauni sūnūs ir kartais dukros eidavo į mišką kariauti. Gyventi nežmoniškomis sąlygomis ir žūti kartais net tuo metu kai, apie partizanavimą nelabai ką išmanė. Renku šį tekstą dažniausiai vakarais, todėl nubudus ryte džiaugiuosi, kad šiuo metu gyvename laisvoje Lietuvoje. Kad kaimynai savi, kad valdžia sava, kad vagys savi ir kad saulė vis pradeda naują dieną be rūpesčių, ir minties galvoje kaip išgyventi šią dieną. Ką valgyti ir ką padaryti, kad tik vaikams nieko nenutiktų. Galite prieštarauti ir sakyti: “Ne, pasaulis pilnas blogybių“, ir jūs būsite teisūs. Būsiu savanaudė ir gal kažkuriuo atveju pakankamai žiauri. Bet tai vyksta ne mūsų kieme. Kartais pasižiūriu į mūsų Vilniaus elitą ir pagalvoju: reikia padėti kitiems, niekas nieko nesako, bet reikia ir nepamiršti mūsų istorijos. Prisiminti ne tik didybės laikus, kai buvome nukeliavę iki Juodosios jūros, bet ir tuos faktus kai vargome ir neturėjome ką valgyti. Kai buvo žudomi mūsų šeimos nariai dėl duonos kąsnio, dėl namų, dėl nesveiko noro pasityčioti iš tautos, kuri turi tik gražų gamtovaizdį ir nedidelį lopinėlį derlingos žemės. Kuri visada vargo dėl noro būti laisvais. Turime žinoti ir jausti viduje, kad tai ko siekė mūsų seneliai, proseneliai ir protėviai, šiandien mes tą turime – laisvę.

Manau, kad kiekvieno iš mūsų didžiausias šiandienos darbas yra suprasti, kad laisvė yra atsakomybė. Atsakomybė už mūsų veiksmus, už mūsų poelgius, už mūsų pasirinkimus, už mūsų vaikus, už mūsų ateitį, už Lietuvos ateitį. Kiek žuvo, kiek paaukojo savo gyvenimus, kiek buvo padaryta klaidų, kiek kartų mes sugebėjome būti vieningi ir atsitiesti.

Vieningumas ir teisingas laisvės suvokimas, manau tai yra sveikos valstybės pamatas. Koks jis bus, ar stiprus ar ne, tai priklauso tik nuo mūsų. Mūsų karta – mes statome jos pamatus. Neleiskime, kad apkalbos ir kitų žmonių klaidos sužlugdytų tai, ko siekė mūsų seneliai, ir visai nesvarbu kurioje barikadų pusėje jie buvo. Šiandien mes visi esame lietuviai.