Krentant lapams, rudenį.
Į širdį ateina liūdesys.
Lyg pranašas artėjančios nelaimės.
Ir širdį persmelkia žinia,
Netekom jos, savos, ne svetimos.
Gal trūko meilės, šilumos visiems,
Tačiau tai mūsų kraujas,
Mūsų prigimties pradžia.
Dėkojam tau visi savaip,
Kad žiburys ir prieglobstis buvai.
Buvai tu vienijantis mus asmuo,
Kuris vis leido prisimint,
Kad esame visi kartu – šeima.
Šeima tava, o ne sava.
jolitazukeliene.com 