Savo tėvų šeimoje buvau ir esu mažiausias vaikas, pagrandukė. Pamenu, vaikystėje, dažnai girdėdavau, išlepinta mergaitė. Mano vyresnės sesės visada sakydavo, jau jai tai niekada nereikia nieko dirti. Puikiai atsimenu vieną vaikystės epizodą, kurį dažnai man visi primindavo. Gyvenome penktame aukšte, o kol grįždavome iš kaimo, kuris nuo Kauno buvo nutolęs apie 130 km, visada automobilyje užmigdavau. Kai reikėjo vieną sekmadienį užlipti laiptais, paprašiau, kad mane paneštų. Nepamenu, kas nešė, tik žinau, kai manęs paklausė kodėl negaliu eiti pati, atsakiau, kad negaliu eiti, nes kojos ligoninėje. Tad visi iš mano genialių pasiteisinimų visada tik juokdavosi, o man buvo smagu. Kai buvau vyresnė ir prasidėjo darbai sode, tai žemių nešimas, tai durpių nešimas. Aš panešdavau kokius tris kibirus ir paskui prasidėdavo, tai į tualetą, tai užkąsti, tai padainuoti, tai dar ką nors, tik ne žemes nešti. Mama visada motyvuodavo braškes ravėti. 😊 Braškes nuravėsi uogytės galės prinokti, galėsi valgyti. Sunkiai man išeidavo 😊. Mano mama buvo kantrybės įsikūnijimas. Ji kentė savo gyvenimo kančią, kantriai ir išdidžiai, aš to nenorėjau, todėl gyvenau plačiai ir buvau atvira gyvenimui.
Kantrybę išsiugdžiau to pati nesuprasdama. Prieš 10 metų buvo sunkus, pereinantis laikotarpis, panašiai kaip dabar… Nuo vaikystės mėgau dėlioti dėliones, tad nejučia pradėjau pirkti dėliones su pilių vaizdais.
Kodėl pilių, nes su šeima mėgstame keliaudami lankyti pilis. Tokiu būdu lengviau susipažinti su istorija ir įsijausti į ją, bei tokiu būdu suvokti, kaip tada gyveno žmonės, kokias problemas sprendė ir kokios buvo jų gyvenimo vertybės.
Dėlionė po dėlionės dėliojosi, o kol aš jas dėliodavau, galvoje sukdavosi mintys, ką, kaip, dėl kokios priežasties, kas toliau, kas suformavo mane, kas aš esu ir t.t. Sudėliojusi dėlionę suprasdavau, kad ne tik dėlionės susidėliojo, bet ir mintys galvoje rado savo vietą. Bėgant laikui supratau, kad tai mano tam tikras meditacijos būdas. Su begale klausimų, minčių, bet rezultatas kurį pasiekdavau, kiekvieną kartą užduodama ir atsakydama į klausimus, mane labai nustebindavo. Daug dėlionių sudėliojau, po jų atsirado mezgimas. Mezgu ne dėl rezultato, bet dėl galėjimo pasinerti į save. Mano mama turbūt ir dabar dar stebisi, kad geriausias laiko leidimas atėjus pavasariui, vasarai yra ravėjimas. Turbūt geresnio būdo nusiraminti ir pabūti gamtoje, nesu atradusi. Dar labai mėgstu verti šiaudinius sodus. Galėčiau verti ištisas dienas. Kad šie darbai reikalauja kantrybės supratau, tik tada kai mano viena draugė, kuri man yra šioks toks autoritetas, pasakė, „man tai tokiems darbams kantrybės neužtektų“. Tada tik pagalvojau, o ką čia kantrybės reikia? Supratau, kad kantrybės aš turiu, bet ką su ja veikti?
Prieš 1,5 metų sužinojau, kad mano pusseserė, su kuria praleidome visą vaikystę kartu, serga vėžiu. Vaikystė mūsų buvo vienoda. Vasaras leidome pas močiutę kaime. Bėgant laikui viskas keitėsi. Aš mokinausi, ėjau į dvyliktą klasę, o ji jau tada kaime baigė dešimt klasių ir daugiau niekur nesimokino. Aš sukūriau šeimą, ji taip pat. Tik gyvenamoji aplinka buvo kaip diena ir naktis. Ji gyveno kaime, namuose nėra vandens, lauko tualetas, vyras geriantis, trys vaikai, sunkiai vertėsi, darbo nėra. Aš gyvenau mieste, darbai, šeima, draugai, kelionės, nuolatinis tobulėjimas. Bendravome labai minimaliai, ji toli gyvena, o aš užsisukusi darbuose. Dabar dar dažnai savęs klausiu, dėl kokios priežasties taip skirtingai gyvenimai susidėlioja?
Kai ji sužinojo, kad serga jau buvo aišku, kad ligą nugalėti bus itin sunku. Gydytojai jau tuo metu jį užtiko dviejuose organuose. Mes vis su ja susirašinėdavome, kaip jai sekasi, kaip gydymas. Niekada nesiguodė, niekada neprašė pagalbos, nors žinojo, kad gali ir visada būčiau padėjusi. Su ja susitikome 2019 metų rugpjūčio mėnesį. Iš jos kaimo ją nuvežiau pas jos sesę į Šilutės rajoną. Sėdėdama ir galvodama, kad visą dieną nesėdėsime prie stalo, paklausiau jos ar ji kada nors buvusi Ventės rage, ji atsakė, ne. Tad paklausiau ar norėtų nuvykti. Ji labai apsidžiaugė, vis sakydavo, na va nors pakeliausiu. Visos kelionės metu buvo labai smalsu, ką gydytojai žada. Tik niekaip nesugalvojau kaip paklausti. Kai neužsukome į Aukštumalos pelkės pažintinį taką, nes ji jau buvo pavargusi. Supratau, kad taip galiu ir daugiau su ja gyvenime nepasikalbėti. Tad išdrįsau paklausti ką sako gydytojai, tada ji atsakė: „Ką jie gali sakyti? Ant kortelės parašyta, be galimybės pasveikti.“ Stojo tyla. Kalbėjome apie jos vaikus. Juk visgi trys vaikai, sūnus 15 metų, dvi dukros 10 ir 5 metų. Kai jos paklausiau ar galvoji kaip vaikai, jeigu kas nors tau atsitiks, ji pasakė, kad vaikai į vaikų namus ir ji tai puikiai žino. Ji papasakojo savo planą, kad ruošiasi išeiti iš anytos namų, palikti geriantį ir jai visai nepadedantį vyrą. Pasidžiaugiau, kad turi planų ir ją padrąsinau. Tą rugpjūčio vakarą atsisveikinau su žinojimu, kad ją prarasiu. 
Atėjus spalio mėnesiui, su manimi susisiekė jos sesuo. Pasakė, kad ji jau ligoninėje ir jai liko apie 2 savaitės. Nieko nelaukusi sekančią dieną, aš jau buvau Šilalės ligoninėje. Žinojau, kad vaizdas bus nekoks, todėl nebuvau labai nustebusi, kad ji jau nevaikšto, stipriai numetusi svorio ir nelabai panaši į save. Paskutinį kartą bendraudamos keliavome po vaikystės prisiminimus, juokėmės, jos humoro jausmas buvo itin stiprus. Kai atėjo laikas atsisveikinti, suvokiau, kad tai bus jai paskutiniai mano pasakyti žodžiai. Pasilenkiau ir pasakiau, Kristina tu esi labai kantri. Tu man parodei, ką reiškia gyvenime būti kantriai. Aš iš tavęs išmokau kantrybės. Ji nusišypsojo, suabejojo, tačiau jos akyse sužibo ašaros ir mes atsisveikinome. Sėdus į automobilį pasakytą sakinį pratęsiau, „Tik gaila, kad nebuvai tokia drąsi, kiek buvai kantri.“
Po savaitės važiavau į savo pusseserės, kuriai buvo 36 metai, laidotuves. Su ja palaidojau ir pusę savo vaikystės.
Tad jeigu manęs paklaustumėte ar kantrybė yra dorybė, atsakyčiau, ne lygu ką aukojate. Savo vaikus, sveikatą, save, darbą, namus, santykius, pinigus, socialinę gerovę. Šioje vietoje dažniausia pasirenkame tai, kas tuo metu atrodo labai svarbu. Tad užduotis kitai savaitei.
Pratimas “Vardan ko?“
Parašykite ant lapo 7 Jums šiuo metu svarbiausias vertybes. Paskui nusibraižykite ratą, kuriame būtų 7 skiltys. Stebėkite save kiekvieną dieną. Pabandykite pastebėkite kam tą dieną, sakote TAIP, o kam sakote NE. Tai kam sakote TAIP įrašykite į nusibraižytą ratą. Per savaitę surinkite 7 skiltis.
Jūsų Jolita Žukelienė
jolitazukeliene.com 