Žmogiškumas

Įveikti save ir grįžti prie paties savęs – štai kas yra tikrasis žmogiškumas. Būti ar nebūti žmogiškam – priklauso tik nuo mūsų pačių. – Konfucijus

Karantino metu teko ir man kaip daugeliui lankytis maisto prekių parduotuvėse. Aš pati, kaip ir daugelis pavargę nuo gyvenimo maratono, užsidėjusi kaukę ant veido po ja slėpiausi. Ne dėl to, kad negražiai plaukai sušukuoti ar kad apsirengusi kuo patogiau, tačiau pavargusi nuo srauto. Srauto susitikimų, susirinkimų, žmonių, vis iškylančių problemų, nuo kasdienio gyvenimo iššūkių. Kaukė visiems padėjo pasislėpti nuo panikos sukeltos viruso. Pastebėjau vieną keistą dalyką, kad ne tik pardavėjos, parduotuvėse nebesakė laba diena, bet ir mes visi nebekalbėjome. Nebeliko mandagumo žodžių, tik vieta baimei. Su baime atėjo tyla.

Kai po ilgo tūnojimo namuose, išvykome į Trakus darbo reikalais. Karantinas jau po truputį švelnėjo ir tuo metu jau leido prekybą lauke. Nubėgau nupirkti kibinų ir didžiausias malonumas, buvo pasakyti laba diena, kokių turite kibinų. Ačiū Jums, sėkmės darbuose. Nuoširdžiai linkint, kad verslas sektųsi. Mane taip sužavėjo šitas mandagumo pokalbis, kad nebepalikau baimei vietos ir pradėjau vėl naudoti mandagumo žodžius, šypsotis, nors mano šypsenos niekas ir nemato. Jausmas viduje buvo ir yra stipresnis už išorės faktorius, bei aplinkybes. Tai stiprybė, kurią turime kiekvienas savo viduje, tik kartais ją pamirštame. Prisiminkite ją, nepadėkite į lentyną. Mandagumas, atjauta ir nuoširdumas tai ką turime kiekvienas, bet kartais paveikti baimės, jas pametame.

Gegužės viduryje buvau priversta dalyvauti Online mokymuose. Nors, bet kokių mokymų, karantino metu sąmoningai vengiau. Tačiau tai buvo vienintelė galimybė pabaigti, tai ką pradėjau prieš karantiną. Viena mokymų dalyvė pasidalino, kad jai labai liūdna dėl karantino sukeltų nepatogumų ir kad dėl to negalėjome su grupe susitikti fiziškai. Bendraujant su ja, suvokiau, kad labai dažnai pasitaiko, taip, kad fiziškai būname su žmonėmis, tačiau visa siela ir kūnu būname visai kitur. Kartais grįžę namo iš darbo, valgydami vakarienę dar vis klaidžiojame po darbo dokumentus. Kai vaikai nori pasidalinti dienos įspūdžiais, dar vis sprendžiame dienos bėgyje iškilusią problemą. Kartais atostogų metu, vietoj poilsio su šeima renkamės sunkų darbo pokalbį telefonu. Suvokiau, kad mūsų tikrojo buvimo faktas priklauso tik nuo mūsų vidinio apsisprendimo, kur mes norime būti, o ne nuo fizinio kūno buvimo vietos. Fizinio kūno buvimas vienoje ar kitoje vietoje neužtikrina tikrojo buvimo ten kur esate. Mintimis, jausmais ir įsitraukimu, būname ten kur iš tikrųjų norime būti, bet kartais užsiimame saviapgaule, kai norime nuoširdžiai bendrauti visada randame būdų kaip tai padaryti. Kartais užtenka tiesiog nuoširdaus pokalbio telefonu.

Dažnai mes susikuriame daug baimių, nuostatų, įsitikinimų, kurie įvairiose situacijose sukelia nesusipratimus. Bėgant laikui pastebėjau, kai pasitelkus paprastas žmogiškąsias savybes, nuoširdumą, mandagumą, atjautą, įsijautimą į „čia ir dabar“ gali išspręsti daugelį dėl nesusikalbėjimo įvykusių nesusipratimų. Tačiau jeigu viena pusė yra vedama savo įsitikinimo, sukelia didelį diskomfortą sau, aplinkui esantiems žmonėms, aplinkai, o kartais ir įstaigai, kuriai atstovauja. Šiuo metu itin svarbu, kad išliktume žmogiški. Kviečiu būti žmogiškiems vienas kitam, nepasiduoti baimėms, įsitikinimams, matyti plačiau, o svarbiausia paklausti savęs ar mano tiesa tikrai yra vienintelė ir ar aš nuoširdus sau ir kitiems.

Jūsų Jolita Žukelienė