Socialinių tinklų pinklės

Vaizdas kurį matau per penkto aukšto langą, stulbinantis. Atrodo esu daugiau laisva, negu galėčiau numanyti, tik jeigu atsisuku į mėlynąjį ekraną, o jame atidarytas langas į kitų žmonių gyvenimus, išgyvenimus, keliones, patyrimus… Matau, kad vaizdas pro penkto aukšto langą jau neatrodo daug suteikiantis laisvės. Buvau ir aš kažkada, įsivaizduojamai laisva arba kitaip tariant, atrodžiau laisva socialiniame tinkle, tačiau iš tikro turėjau daugiau rūpesčių, nei atrodė kitiems. Kartais taip save ir bandome apgauti. „Kaip norėčiau prie jūros.“ „Kaip norėčiau pasivaikščioti Vilniaus senamiestyje.“ „Kaip norėčiau į Balį.“ „Kaip norėčiau studijuoti magistrą.“ „Kaip norėčiau dabar kur nors skristi.“. O jeigu neliktų socialinių tinklų? Ar mes mažiau bendrautume? Ar mes mažiau pažinotume žmonių? O gal mažiau svajotume apie tai kas tuo metu tikrai nėra taip aktualu? Gal atsirastų tikrųjų mūsų svajonių, kurios neprimestos besikeičiančių nuotraukų ir draugų jausmų? O gal būtų sunkiau reklamuotis ir reklamuoti „savo svajonių gyvenimą“. Kuris kartais būna apimtas didesniu rūpesčiu, dėl išgyvenimo realiame, kasdienių problemų, pilname pasaulyje.

Kaip reklamos specialistė, suprantu, kad buvimas socialiniame tinkle suteikia daug galimybių pasiekti paprastą žmogų, kuris apie tavo egzistavimą net nenutuokė, kol tu nepradėjai reklamuoti savo gyvenimo ir savo veiklos socialiniuose tinkluose. Suprantu, kad galima pagalvoti, kad tokia reklama mažiausiai kainuoja. Tačiau tie kurie reklamuojasi tokiu būdu, puikiai žino, kiek reikia įdėti darbo, o svarbiausia laiko, kad padarytumei gerą foto, turėti laiko ją sumaketuoti su programėlėmis, kurių yra sukurta begalės, kad tik galutinis produktas būtų kuo geriau parduotas. Šiuolaikiniame pasaulyje visiškai nesvarbu ar tai yra daiktas, ar tai yra paslauga, ar tai yra asmenybė, ar tai yra jausmas, svarbu parduoti ir uždirbti pelną.

Dažnai pastaruoju metu jaučiu liūdesį, liūdna, ne dėl mano gyvenime vykstančių kažkokių pokyčių, bet dėl pasaulyje vykstančių ir socialiniuose tinkluose „parduodamų“ įvykių. Nuolat keliu klausimą, kas yra tikrasis pagalbininkas. Žmogus, kuris pakalbėjo su savo, vietiniame mieste, vietiniame socialiniame būste gyvenančiu piliečiu ir išklausė jo sunkius gyvenimo pasirinkimus, kurie tikėtina buvo ne visiškai teisingi. Atsisveikindamas, tiesiog nuoširdžiai palinkėjo sėkmės stengtis toliau daryti kuo tinkamesnius sprendimus. Ar žmogus, kuris nuvažiavo į Afriką, davė genties nariu 10 eurų. Padaręs šį „žygdarbį“ fotografavosi, nes juk reikia įkelti fotografiją į socialinius tinklus. Fotografuodamas telefonu žiūrėjo kad tik jis gerai išeitų, plaukai sutvarkyti, lūpos papūstos, užpakalis atkištas, fotografija išėjo puiki po penkto bandymo. Pakalba šiek tiek angliškai su genties nariais ir keliauja toliau rinkti fotografijų, gyvenimo patirtims kolekcionuoti. Stengiuosi nevertinti, mokausi priimti kiekvieną žmogų, tokį koks jis yra. Su savo patirtimis, mintimis, mąstymo būdu, darbo specifika, savybėmis, įpročiais, nuostatomis, įsitikinimais. Kartais tai pavyksta, tuo metu jaučiuosi išsilaisvinus iš kitų žmonių vertinimų. Manęs niekas nevertina ir tada ateina tikroji laisvė, o ne fizinė, kuri yra tik mūsų įsivaizduojama. Tik liūdesys išlieka. Jis išlieka matant, kaip žmonės, tame tarpe ir aš, patenka į su interesuotų žmonių spąstus. Kurie parduoda asmenybes, jausmus, paslaugas, žinias, daiktus. Pasitelkdami medijas, socialinius tinklus, asmenybių patirtis. Man pačiai liūdna kaip aš pati esu įtakojama pašalinių, primestų šaltinių. Turiu žinojimą, kad lengva būti tyros sielos esant tyrai sielai, reikalingoje aplinkoje. Tačiau, kartu keliu sau iššūkį ir siekiamybę, būti tyros sielos, savo aplinkoje, kuri ne visada patogi, ne visada priimanti, ne visada supratinga, ne visada gero linkinti. Žmogiškoji prigimtis yra prisitaikyti prie kintančios aplinkos, tačiau prisitaikyti išliekant savimi yra be galo sunku. Dėl šios priežasties ateina liūdesys, kad dažnais atvejais pasiklystame šiuolaikinėje vartotojiškos visuomenės žabanguose, ieškome savęs, nors esame visada su savimi. Ieškome ir kuriame geresnį materialų gėrį, bet nepastebime kaip užauga mūsų vaikai. Liūdna kai žmonės vertina nuogirdas, bet neįsigilina į tikrąją įvykių tėkmę ir joje nedalyvauja. Pati esu papuolusi į vertinimų pinklias, kai draugai klausia, „Na kaip?“. Pasiduodu vertinimo visuomenės spaudimui, tada užsikraunu atsakomybę už savo vertinimą. O kiek yra buvę, kai pasigilinus pasidaro aišku, kodėl žmogus taip elgėsi? Atrodo visada lengviau vertinti, kritikuoti ir teisti, tačiau įvertinus, iš kritikavus, nuteisus, lengviau nepasidaro nei mums, nei šalia esančiam. Tiesiog išliejame tuo metu esančią emociją. Kaip būtų fantastiška išmokti jas išlieti kitaip. Kitokiu būdu, negu skaudinant kitą ir kartu sau užsidedant kaltės, naštos jausmą. Peržvelgus socialinių tinklų užsklandas retai pamatysi pasipiktinančius veidukus, bet mygtuką „Patinka“ spaudžiame labai dažnai. Galvoju – mokykloje išmokome, kad mus turi kažkas vertinti, socialiniai tinklai užaugino įprotį nuolat vertinti kitą. O mes įsitraukėme į žaidimą „Parodyk- įvertinsiu“. Turbūt svarbiausia suprasti, jog tai kas vyksta socialiniuose tinkluose yra tiesiog suaugusiųjų žmonių žaidimas. Svarbiausia nepakliūti į šio žaidimo spąstus. Atskirti tai kas tikra ir naudinga (o taip ir dažnai būna), nuo „dūmų užsklandų“ už kurių dažnai kiti ir mes patys slepiamės. Priimti socialinius tinklus kaip galimybę informuoti ir dalintis. Gebėti atskirti save, nuo socialinių tinklų draugų, pardavėjų, medijų specialistų, kurių įtakai nenorėtumėme pasiduoti. Kartais socialiniai tinklai sukuria ir tikrąją tikrovę, tiesiog tarp didelio kiekio uolų ir žemių, sunku rasti tikruosius deimantus.

Na, o mano namų darbas sau pačiai savaitgalis be socialinių tinklų, darbo dienomis patikrinti 1 kartą dienoje ir tuo metu pasidalinti įspūdžiais su Jumis.

Jūsų Jolita.