Ar kartais nebūna taip, kad galvojate, jog namie patekote į karą? O kartais tos kariaujančios pusės tai jūs ir jūsų dukra. Mano dukrai 11 metų. Mūsų ryšys su ja labai stiprus. Mylime viena kitą, be galo be krašto. Dažnai tai viena kitai kartojame ir apsikabiname, o kartais ir kartu paverkiame. Tačiau kartais nutinka ir taip, kad kaip stipriai mylime, taip stipriai ir kariaujame. Na, o paauglystės pradžia santykiams taip pat nepadeda.
Nuo vaikų gimimo mano darbas buvo visada namuose. Daug bendravau su vaikais, jų veiklos ir mokslai buvo kartu ir mano. Turėjome labai gražų stiprų ir nuoširdų ryšį, daug laiko praleisdavome kartu. Kai mano dukra buvo antroje klasėje, o sūnus pirmoje aš įsidarbinau mokykloje, kur galvojau, kad praleisiu tik tiek laiko, kiek mano pačios vaikai bus pamokose. Jie mokėsi kitoje mokykloje, nei aš dirbau. Mano mergaitė tai sužinojusi apsiverkė. Ji pasakė, kad aš tiek laiko nebeskirsiu jiems. Tačiau išeidama į darbą aš labai sąmoningai nutariau, kad vaikai turi pamatyti ir tai, kad mama yra kartu ir asmuo, kuris gali prisidėti prie kitų šeimų gėrio ir kartu užsidirbti pinigų, o kartu ir negali tik jiems paskambinus atvežti tai ką jie pamiršo ir vežioti juos į būrelius. Kartais ir ji negali. Tokiu būdu norėjau juos įgalinti. Tai žinoma man pavyko. Mano vaikai tikrai pasidarė daug savarankiškesni. Sūnus ir per lietų ėjęs namo, vien dėl to, kad nepasiėmė mobilaus telefono ir negalėjo paskambinti mamai arba tėtei. Leidžiu savo vaikams klysti, tikėdama, kad mes visi mokomės iš padarytų klaidų. Kai viskas išeina tobulai ir mes neklystame, neturime galimybės ir tobulėti. Dėl šios priežasties manau, labai svarbu yra klysti. Tada supranti, kad žmogus bando kažką naujo ir stengiasi padaryti daugiau, nei moka nuo seno. Kai perėjau po karantino į kitą darbą, kur dirbu nuo 8 iki 17 val. Mano dukra, tiesiai šviesiai su didžiuliu pykčiu išrėžė: „Tai dabar tavęs iš viso nebus namuose.“ Besikartojančios frazės „Tu tik dirbi ir dirbi“, „Tau tik darbas ir darbas“. Na žinoma, ji tai kartoja kai aš po darbo dar namie prisėdu prie savo namų darbo kompiuterio. Kai aš einu ravėti savo gėlynus. Kai aš einu skinti vaistažoles, kai aš jas ruošiu džiovinimui, distiliavimui. Ji šias veiklas taip pat priskiria darbui. Aš jai vis kartoju, kad tai ką aš veikiu namie, tai yra mano hobis, tai nėra darbas. O tas darbas kur už namų ribų, tai taip pat yra man labai patinkanti veikla ir aš negalvoju, kad tai yra mano darbas. Tačiau jai visas laikas kuris, kai ji nori, nepraleistas su ja yra darbas, kuris pasidarė jos didžiausias priešas. Manau, kad ji susikūrė dirbančios mamos, siaubo istoriją, kuri yra blogis iš esmės ir su tuo reikia kariauti. Reikia, kad mama nedirbtų. Kadangi, kai nesame abi pavargusios, vakarais mergaitiškai paplepam lovoje, ji ir aš abi paatviraujam. Kaip jaučiamės, kaip matome tokius savo santykius, ką reikėtų padaryti, kad vėl ryšys sustiprėtų. Kol į visa tai žiūriu asmeniškai, „Nu kaip čia su manim, mama, tokia besirūpinančia gali šitaip kalbėti ir neklausyti. Kaip šitaip nepagarbiai, akiplėšiškai bendrauja. Atžagariai ir su didžiausiu pykčiu ir manyje matydama priešą, kalba.“ Tada namie prasideda karas. Dvi, moteriškos energijos, bangos namie kilnoja stogą.
Tačiau, kai aš pamatau joje save – pasimetusią, nesuprantančią kas čia vyksta, pradedančią girdėti savo mintis, jaučiančią kitų vertinimus, požiūrius į save, į mamą, šeimą, kitus aplink esančius vaikus ir jų santykį į mane, išvaizdos ir kūno pasikeitimus, kurie pagal kitas mergaites yra tokie nežymūs. Jaučiu jos begalinį pyktį susimaišiusį su liūdesiu. Pasimetimą ir nesupratimą kas vyksta su mintimis ir vidiniu pasauliu. Suprantu, kaip jai yra sunku. Man kaip mamai labai norisi, kad tik jai būtų gerai ir kad ji būtų laiminga. Prieš kelias dienas skaičiau žodžius, kai prisiimi atsakomybę už galutinį rezultatą, jis taip pradeda slėgti ir jauti tokią įtampą, kad kasdienybėje pasidarai pavargęs ir piktas. Jaučiu, kad už galutinę dukros laimę prisiėmiau atsakomybę, nors negaliu to užtikrinti, kad ir kaip norėčiau. Ji eina savo gyvenimo kelią ir turiu tą gerbti. Galiu jai padėti vienu būdu – nepadedant. Galiu tik pabūti šalia, kartoti kaip ją myliu ir branginu. Leisti kuo daugiau laiko su ja. Mėgautis tais mergaitiškais plepalų vakarais, kai ji ir aš galime paatvirauti apie savo jausmus ir išgyvenimus. Galiu pasimėgauti galimybe išgirsti jos svajones, tikslus ir kaip jai sekasi. Galiu pasiduoti visuose mūšiuose kurie kyla namuose. Tie mūšiai ne apie tai, kas šeimoje bus vadovaujanti moteris, tai pasimetusios, žingeidžios, protingos, kūrybingos, sąmoningos paauglės kelias, pradedančios mergaitės būdas suprasti, kas vyksta su ja ir jos santykiu su ją supančiu pasauliu.
Tai nereiškia, kad aš savo dukra nustosiu rūpintis, tik vis sau primenu, kad žmogaus pasirinkimas būti laimingu, liūdnu, piktu ar jaučiančiu baimę, tai yra tik pačio žmogaus pasirinkimas. Ir aš čia nieko negaliu pakeisti. Aš galiu tik pabūti šalia ir išbūti su visokiais jausmais. Šiuo metu mano dukra dažnai būna pikta ir paskui išlenda liūdesio ašaros. Sunku mamai matyti, dukrą su šiais jausmai. Kuri visada mėgavosi vaikyste ir buvo laisva, bei laiminga, o dabar pikta ir liūdna. Kartu tai yra man galimybė išgyventi jai sunkų gyvenimo periodą ir pabūti tiesiog šalia ir kartu išgyventi šiuos jausmus, taip kaip ji šiuo metu moka. Tokiu būdu, išvengsime karo namuose, o ir jai bus lengviau, kai žinos, kad ji ne viena su savo nauju, nesuvokiamu ir besikeičiančiu pasauliu.
Na ir dar filosofinių idėjų, kad turėtų kritinis mąstymas veiklos 🙂
Mano dukra ketvirtos klasės pabaigoje, turėjo kelias klasės valandėles apie paauglystę. Kaip ji pati sakė „Man jau atsibodo klausyti apie tą paauglystę ir kaip čia viskas keisis“. Po jos tokių žodžių susimąsčiau. Kiek mokiausi ir kiek domėjausi, visas auklėjimas ir ugdymas susijęs su branda, seksualumu yra tiek kiek vaikas yra tą akimirką pasiruošęs išgirsti. Ką tai reiškia? O tai reiškia, kai vaikas susidomi kažkuria tema ar turi toje temoje klausimą, jis turi turėti saugų santykį su tėvais, kad kai jam bus įdomu, jis gali nueiti ir paklausti tėvų. Tėvai atsako į klausimą, kurį vaikas paklausė be jokių melavimų ir pasakų kūrimo. Tada vaikas netraumuojamas išgirdęs informaciją, kuriai jis dar nebuvo pasiruošęs. Šioje vietoje norisi pasidalinti savo išgyvenimu. Mano sūnui buvo 5 metai, kai išgirdau lemtingą ir tvirta klausimą „Mama iš kur atsiranda vaikai?“ Galvoje kilo pasakojimų teorijos ir kaip man čia reikės papasakoti apie gėlytes ir bitutes. Tada kažkaip galvoje kilo mintis ir nedrąsiai sakau: „Iš mamytės pilvelio“ ir žiūriu aš į jį, galvodama, ką dar jam pasakyti. O jis taip tvirtai „Aišku“ ir apsisukęs nuėjo. Aš likau stovėti su pasimetimo šypsena veide ir suvokimu, kad jam tuo metu tik tiek reikėjo. Kiekvienas žinome, kad seksualinė branda yra labai savitas dalykas. Vienam ketvirtoje klasėje jau gali būti branda labai įsibėgėjusi, kitam ji visai neprasidėjusi. Ir vėl čia susiduriame su grupės indentifikavimu ir galvojimu, kad visiems laikas išgirsti tam tikrą informaciją. O jeigu mano vaikas dar nebuvo pasiruošęs išgirsti? Manau, tokiu atveju turėtų atsižvelgti į vaiko norą, klausyti arba ne. Dalyvauti klasės valandėlėje arba ne.
Kai aš savo mergaitės paklausiu, kodėl tu taip keistai elgiesi, ji man atsako „Juk paaugliai ir turi taip elgtis. Ar ne?“ Tada pradedi galvoti, kiek jos lieka tikros, po visos informacijos, kuri gal jai buvo tuo metu neaktuali? Gerų pamąstymų ir linkiu namuose paskelbti taiką, suprantant, kad vaikai yra mūsų mokytojai gyventi ir į gyvenimą žiūrėti kitaip.
Jūsų Jolita
jolitazukeliene.com 