Jaunystėje visada sakydavau, kad neturėsiu vaikų, nors ryšį su jais visada turėjau. Parduotuvėje nusišypsojusi bet kuriam vaikui, visada gaudavau ir gaunu šypseną atgal. Tai tokia stebuklinga akimirka, kad dar iki šiol ja mėgaujuosi, kaip didžiausiu stebuklu žemėje. Sakydavau geriau parašysiu knygą, bet vaikų neturėsiu. Kai sulaukiau 22 metų vis dar nenorėjau vaikų. Mėgavausi gyvenimu sau ir gyvenimo poroje džiaugsmais, nuotykiais ir išgyvenimais. Su vyru visada prisimename tą laiką kai buvome dviese. Tai buvo ir yra labai svarbus laikas mums kaip porai. Pažinti, susigyventi, atrasti vienas kitą. Tai buvo pamatai šeimai, tačiau vaikų dar vis nenorėjau, o ir vyras nespaudė. Tad taip ir gyvenome sau.
Turiu keturias pačias nerealiausias, fainiausias ir nuostabiausias dukterėčias, kurios jau šiuo metu yra suaugę arba bežengiančios į suaugystę. Man būti teta yra ir būdavo kažkas nerealaus. Prižiūrėdavau jas nuo pat gimimo. Jos buvo tie vaikai, kurie mane supažindino su vaikų auginimo ypatumais. Aš su jomis visada praleisdavau patį geriausią laiką, kurį tik pamenu. Vieną kartą mano penkių, tuo metu, metų dukterėčia sugalvojo, kad nori pačiuožinėti ant ledo. Mokėjau čiuožti pačiūžomis, todėl labai apsidžiaugiau pasiūlymu. Nuvykome į ledo areną, mano sesei sunkiai išėjo ją mokinti, tad pasisiūliau aš. Po truputį, po truputį ir ji išmoko čiuožti. Matydama kaip ji nučiuožia nuo manęs, užplūdo pasitenkinimo jausmas. Jausmas, kad tai ką tu moki gali perduoti kitam. Tai buvo toks nerealus jausmas. Tada aš supratau, kad ir aš noriu turėti vaikų, kad galėčiau jiems perduoti tai ką moku. Ne tik kai kuriomis akimirkomis, bet ir kasdien. Norėjau perduoti kasdienio gyvenimo įpročius, tradicijų svarbą, tvarkos svarbą, kūrybos ir svajonių svarbą, drąsą ir ryžtą, kuris gerina gyvenimo kokybę ir plečia pasaulėžiūrą, tokiu būdu atrandant toleranciją kitam. Tad nuo tada pratinausi prie minties, kad noriu vaikų. Namus su, jau tuo metu, vyru buvome pradėję statyti ir jau planavome, kad turėsime du vaikus. Bet vaikai pas mus atsirasti neskubėjo. Mano gydytoja taip pat nieko gero nežadėjo. Noras buvo, tačiau galimybių nebuvo. Prisimenu, rytą kai pasidariau nėštumo testą ir pamačiau du brūkšnelius. Nepatikėjau. Juokiamės su vyru, kad net testais šiais laikas negalima pasitikėti, nes mums gydytojai sakė, be dirbtinio apvaisinimo vaikų neturėsime. Pasirodo nėštumo testai šiais laikais ir prieš 12 metų rodė gerai. Kai gimė dukra mėnesį laiko ją maitindama verkdavau iš džiaugsmo, nuostabos, kad turiu iš mano ir vyro kūno ir kraujo gyvą būtybę, kuri buvo nuostabi. Jai norėjosi parodyti viską ką pasaulis suteikia gero. Ji tuo metu buvo ir šiuo metu yra mano gyvenimo stebuklas, tikrąją žodžio prasme. Mano gydytoja tada šiai minčiai tikrai pritarė, nes tai buvo tikras stebuklas, kad aš pastojau.
Dabar, praėjus daugiau nei 10 metų, kasdieniame gyvenime dažniau pastebiu tai ko trūksta mano dukrai ir vis norisi, kad ji būtų geresnė. Po tiek metų supratau, kad tėvystė tai ne tik nuvykimas į vaikų mėgstamas vietas ir jų lepinimas. Tai nėra tik valgio paruošimas kelias dienas, tai ne kelioms dienoms namai netvarkingi. Tai ne tik mokymo ir išmokymo malonumai, tačiau gebėjimas išmokyti gyventi tvarkingai, protingai, saugant savo ir kitų daiktus. Geriausia būtų, kad vaikai dar klaidų nedarytų, žaistų tyliai tik stalo žaidimus, neužsigautų, nesirgtų, tačiau… Nuo atsakomybės išauklėti tobulą ir gerą žmogų, dažnai nukeliauju kontrolės, vadovavimo ir reikalavimų keliu. Kai pasuku šiuo keliu, atrandu tik nuovargį, nepasitenkinimą ir pasipiktinimą vaiko elgesiu.
Tikrai esu reikli mama, mano vaikai tai tikrai patvirtintų. Jie pasakytų, kad jų mama labai griežta, bet teisinga ir labai gera. Be galo mėgstu tvarką ir natūraliai reikalauju to iš vaikų. Mėgstu nuoširdumą ir tiesą, todėl prašau to ir iš vaikų. Turiu daug pomėgių ir vaikai daug jų turi. Domiuosi istorija, politika, tarpusavio santykių ypatumais, saviraiška ir savimone ir vaikai tuo domisi.
Atrandant galimybę atsitraukti nuo kasdienybės, buities darbų, turėti pauzę savo mintims, nukeliauti į įvykių pradžią. Supranti, kad vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio. Mūsų gyvenimo būdas, komunikacija su jais, nuoširdus rūpestis ir domėjimasis jų gyvenimu tai yra tikrasis auklėjimo ir ugdymo pagrindas.
Atraskite laiko sustojimams, prisiminkite nuo ko viskas prasidėjo. Nuraminkite emocijas įkvėpkite naujų jėgų ir džiaukitės tėvystės teikiamomis galimybėmis.
Jūsų Jolita
jolitazukeliene.com 