Nuo 19 metų buvau įtraukta į studijas, kurios vadinosi socialinė pedagogika. Tai pagalbos specialisto specialybė. Pabaigiau ją, ji leido man pamatyti kitokį, geresnį pasaulį. Leido patikėti, kad mes galime išgelbėti paklydusias sielas. Leido man patikėti, kad aš galiu padėti. Tik tuo metu nepasakė esminio dalyko, kurio ir šiuo metu nedėsto studijų metu. Kad padėtumei kitam žmogui, reikia, kad pats tas žmogus norėtų pagalbos. Bėgant metams ir įgyjant pagalbos srityje vis daugiau patirčių, pasitvirtinu sau, kad didžiausias kiekvieno specialisto sau užduodamas klausimas turėtų būti, kaip padėti nepadedant. Ne kaip išgelbėti tą šeimą, ne kaip išgelbėti tą vaiką, o kaip padėti nepadedant. Pagalbos specialistai dažnai užsižaidžia Dievų rolės žaidime. Deda didžiausias pastangas, mato kaip jų pastangos neveikia ir tada ateina nusivylimas. Su nusivylimu ir netikėjimas savimi, galvojimas, kad dar kažką galėjau padaryti daugiau. Deja mes ne Dievai, o gal net kaip tik mes trukdytojai.
Studijuojant koučingo mokykloje, jos aplinkoje buvo ąžuolas pasodintas vazone. Iš jo buvo daromas nuostabus bonsai medelis. Viena studentė pažiūrėjusi į jį pasakė, kad tai augalo kankinimas. Prasidėjo diskusija, dėl ko ji taip galvoja. Prieš kelis metus turėjau matymą ir žinojimą, kad jeigu yra ribos, su kuriomis žmogus užauga nuo pat mažumės, jam tai nėra ribos, jam tai yra jo pasaulio suvokimas. Čia palyginimui prisiminėm, kaip pasaulį pradėjo kolonizuoti Europa. Kai iš „neišsilavinusių“ kraštų pradėjo vežti lobius, o kitoms senovės kultūroms grūsti europietišką „gėrį“. Kitų kraštų ribos prasiplėtė, bet ar jie dėl to praturtėjo vidumi? Ar visas mūsų grūdamas pasaulio suvokimas yra tikrai gėris kitai kultūrai? Ar tokiu būdu mes padedame tai kultūrai natūraliai vystytis ir tobulėti? O gal kaip tik pakenkiame, su mūsų pagalbos suvokimu?
Manau taip pat yra ir su šeimomis, kurioms pagalba yra grūdama per prievartą. Pati esu sistemos dalis, dirbu joje, ją koordinuoju ir turiu prižiūrėti, kad ji veiktų. Taip pat pati esu šiuo metu ir šeimų pusėje, kurios turi gauti pagalbą, nes šeimoje atsirado dvi globojamos mergaitės. Man pagalbos specialistė sako, kad ji privalo sudaryti pagalbos planą, nors mūsų šeimai šiuo metu pagalba yra nereikalinga, dar vyksta adaptacijos laikotarpis. Taip pat žinodama teisės aktus, žinau, kad pagalbos planas turėtų būti sudarytas, nors vidus šaukia, tiesiog leiskite gyventi ir būti su tuo kas yra čia ir dabar. Tad klausimas vis dėl to, kada reikia padėti žmogui, kada jam pagalbos reikia ir jis jos prašo, ar tada kai mes iš šalies įvertiname situaciją ir nusprendžiame, kad jiems pagalbos reikia.
Palyginimui, matome, kad Baltarusijos žmonės nori laisvės, tačiau diktatorius jų nepaleidžia ir vis vyksta iš gyventojų pusės taikūs susirėmimai. Ką daro šalys kaimynės? Ar jau žygiuoja su tankais ar leidžia visuomenei pačiai veikti? Čia žmonės šaukiasi pagalbos, tada Europos sąjunga įveda sankcijas, tačiau valstybės suvereniteto nepažeidžia. Leidžia jai pačiai stengtis ir išsivaduoti. Tada tauta gali pajausti savo vertę istoriniame kontekste. Užaugti vidumi ir tobulėti.
Ką mes pagalbos specialistai darome su šeimomis. Einame į jų vidų narpliojame jų gyvenimo peripetijas ir tada su savo galima sakyti neobjektyvia, šališka nuomone, įvertindami per savo vertybių prizmę, kas gerai, kas ne, nusprendžiame ir pasiūlome, eiti pas tą ar tą specialistą. Tokiu būdu užkirsdami kelią pačiai šeimai pasirinkti ir stengtis išspręsti problemą taip kaip jiems atrodo geriausia.
Nesu akla, matau daug šeimų, kurių vaikai kenčia, žinau, kad jiems reikia padėti. Mano nuomone kiekvienas vaikas turi augti saugioje, sveikoje, rūpestingoje šeimoje. Savo darbe ir mokymuose tėvams, susiduriu su tėvais, kurie su tuo sutinka, tik niekada nepagalvojo, o kaip jo vaikui atrodo toks jų šeimos gyvenimas. Matau, kaip tėvai pasimeta paklausus klausimo, o ar jūs vaiko kada nors klausėte ar jam gerai? Visi tėvai linki savo vaikams viso ko geriausio, tiesiog dažnai girdžiu posakį, mūsų niekas nemokė. Mūsų tėvų nemokė ir mūsų niekas nemokė. Mes augome ir užaugome, galvojame ir vaikai užaugs. Visada primenu, kad jie tikrai užaugs, tačiau ar jie bus laimingi? Ar jei iš gyvenimo pasiims viską ką gali ar tenkinsis tik trupiniais, nes nejaus savo vertės? Ar stengsis mokintis ir siekti kažko daugiau ar tenkinsis gyvenimu, prie tokio kokio yra įpratę ir visada kaltins Jus, kad jiems nesuteikėte galimybių?
Dėl šios priežasties manau, pati geriausia pagalba yra tėvų, pedagogų, pagalbos specialistų švietimas. Paklauskite kiek tėvų, pedagogų, pagalbos specialistų savo studijų ar mokslų metu turėjo vaiko teisių discipliną. Šioje disciplinoje mes išmokstame pagarbos vaikui, kaip žmogui. Mūsų požiūris į vaiką, kaip į asmenybę pasikeičia kardinaliai. Kai yra abipusė pagarba. Suvokimas, kad kiekvienas esame sutvertas eiti savo gyvenimo keliu, išmokti savo klaidas, atrasti savo ribas ir savo vertybes. Tada kiekvienas pagalbos gavėjas ir pagalbos tiekėjas, jaučia savo vertę ir gebėjimą judėti į priekį, jam tinkama linkme ir greičiu. Manau, dėl to geriausia pagalba yra, gebėti padėti nepadedant. Būti šalia, palaikyti, būti nuoširdžiam ir atviram, nors kartais mūsų nuomonė, gali ir skaudinti, tačiau rasti drąsos pasakyti ką iš tikro matote ir kas jūsų nuomone yra tobulintina. Būti visada pasiruošus padėti, kai pagalbos yra prašoma. Ir turbūt pagrindinė taisyklė kurią derėtų prisiminti, kontrolė yra atsakomybės prisiėmimas už kito veiksmus, kuri atneša nuovargį ir nusivylimą. Nuoširdžiai domėtis vengiant kontrolės, turbūt tai pats geriausias vadybinis pavyzdys.
Jūsų Jolita
#ŠeimosNamai
jolitazukeliene.com 