Šiandien apniukęs ne tik dangus, bet ir mano vidus. Jau seniai jaučiau tokį nusivylimą. Atrodo širdis dūžta į daug dalių norint suvokti kas vyksta aplink. Šiandien ryte girdėjau žodžius, reikia dėkoti. Ir iš tikro nuolat dėkoju už suteiktas pamokas, gebėjimą grįžti į save. Matyti gamtos grožį, girdėti muzikos garsus, gebėti jausti ir pažinti. Išgyventi svetimą skausmą. Matydama svetimą skausmą, jį jaučiu kito žmogaus viduje. Stengiuosi nejausti, būti abejinga, tačiau nepavyksta. Sunkiu jo gyvenimo periodu būnu šalia. Žmonių nesirenku, tačiau jie pasirenka mane ar likimas parenka juos? Kad jie atsirastų mano gyvenimo kelyje, kad jie keistų mane, o aš keisčiau juos. Visada sunku atsakyti į šį klausimą.
Kartą manęs paklausė, kodėl pasirinkau socialinę sritį, tuo metu neturėjau atsakymo. Po kurio laiko atsiminiau, kad niekada nesirinkau socialinės srities, ji mane pasirinko. Netgi po daugelio metų susiklosčius netikėtoms aplinkybėms teko praktiškai ją pačiupinėti ir joje esu iki dabar. Racionalus protas skatina bėgti, vengti ir palikti šią sritį, tačiau susidariusios aplinkybės ir vidus vis stumia į šią sritį gilintis, suvokiant pagalbos poreikį žmogui ir tinkamiausius priėjimo prie žmogaus metodus. Socialinę sritį- sunkiai pakeliamą emociškai, tačiau labai brandinančią kaip žmogų ir asmenybę. Mokančią atjausti, suprasti, atleisti ir paleisti. Gyvendama ir išgyvendama daug asmeninių skaudžių pamokų, įvairių netekčių, bei matydama kitų žmonių, o ypatingai vaikų dūžtančius ir griūvančius gyvenimus. Skaudžius jų išgyvenimus ir suaugusiųjų neteisybę, bei netinkamą elgesį su jais, sau pasitvirtinu vieną tiesą, kiekvienas mes tarpusavyje esame susiję. Pasakytas žodis, atliktas veiksmas, susitikimas tarpduryje, sutiktas žvilgsnis ar išreikšta veido išraiška, turi įtakos susitikimo dalyvių sprendimams, tuo pačiu ir gyvenimui, o ypatingai tuo laikotarpiu kai asmenybė tik bręsta ir kuriasi. Kiekvienas susidūrimas su kitu žmogumi, nori nenori keičia mus, keičia ir įtakoja mūsų gyvenimus, pasirinkimus. Tokiu būdu atsiranda kiekvienam iš mūsų atsakomybė už kitą, šalia esantį. Kai apima neviltis, lieka tikėtis, kad kažkam pasakytas žodis, mintys, idėjos, atskleistos žinios, keičia gyvenimą į gerąją pusę. Tačiau bėgant laikui supranti, kad tuo pačiu yra žmonių, kuriems pasakyti žodžiai, mintys, idėjos ar atskleistos žinios nepakeitė nieko, o bėgant laikui jo gyvenimas tik pablogėjo, nes jis nepatikėjo, nenorėjo, taip buvo patogiau, netikėti ir nekeisti nieko. Jam buvo patogiau tiesiog sėdėti ir galvoti, kad situacija pasikeis pati, vengiant priimti sprendimus ir atverti akis, bei pamatyti realią situaciją. Tokiose situacijose skaudžiausia, kai nuo suaugusiųjų patogumo ir vengimo priimti drąsius ir sunkius sprendimus kenčia vaikas. Dažnais atvejais ne tik kad kenčia, bet jie žaloja save, pasirenka išėjimą iš gyvenimo savo noru, pasineria į įvairias priklausomybes, atsiranda emocinių elgesio sutrikimų, bėga iš namų ir gyvena dideliame vidiniame skausme, kurio negali parodyti niekam, nes jaučiasi nesaugūs, nesuprasti, o kartais ir keliantys papildomų rūpesčių artimiems suaugusiems.
Turiu vieną nuoširdžią ir didelę svajonę. Tikrą svajonę, nes ji turbūt ir liks tik svajone. Kad mes suaugusieji suvoktume, turėtumėme žinių ir daug kantrybės, bei meilės augindami, auklėdami, ugdydami ir puoselėdami savo ir kitus sutiktus vaikus. Suprastumėme, atjaustumėme, o svarbiausia išgirstumėme. Bendraudami ir sutikdami kitus žmones kalbėtumėme ir bendrautumėme, kaip patys norėtumėme, kad su mumis bendrautų. Daugiau duotumėme, mažiau reikalautumėme, daugiau suprastumėm, mažiau teistumėm, daugiau klausytumėm, mažiau kalbėtumėm, daugiau priimtumėm, mažiau kovotumėme. Tad šią rudenišką dieną norisi visiems palinkėti būti daugiau žmonėmis. Žmonėmis, kuriuos prisimins dėl gerų darbų ir nuolatinės šypsenos, bet ne dėl skriaudos daromos kitiems.
Jūsų Jolita
jolitazukeliene.com 