Atmintyje iškyla prisiminimas, kai laukiausi ir ruošiausi naujagimio atėjimui į šį pasaulį, skalbdavau mažyčius rūbelius ir juos džiaustydavau. Pamenu kaip aš į juos žiūrėdavau ir stebėdavausi, kokie maži būna žmonės. Kai gimė dukra ir neužilgo sūnus, jų rūbai buvo labai maži. Ilgainiui pripratau prie mažų rūbų. Kai atiduodavo kas nors dešimtmečių rūbus, kai juos išskalbusi džiaustydavau visada galvodavau, kaip taip tie mano vaikai užaugs tokiais dideliais, kad tokie dideli rūbai. Kaip dabar džiaustau savo vaikų rūbus, nesistebiu, kad jie dideli, nes ilgainiui pripratau. Ratas sukasi ir žingsnis po žingsnio judame į priekį. Retai tai pastebime, o suvokti ir priimti pilna, atvira širdimi labai sunku. Dažnai girdėdavau žengdami mažais žingsneliais pasieksi savo didelį tikslą, valgyk dramblį mažais kąsneliais ir t.t. Tačiau realiai to neteko nei pastebėti, nei konkrečiai išmokti.
Kai rudenį pradėjau studijuoti pirmą savaitę dėstytojų papasakotas paskaitų ir atsiskaitomų darbų kiekis apstulbino ir galvojau kaip aš čia taip… man neišeis, aš nespėsiu, čia tiek darbų reikės padaryti. Penki dalykai, kiekvienam dalykui, kiekvieną savaitę pateikti po straipsnio refleksiją. Straipsniai anglų kalba. Realiai prisipažinsiu, nuo minčių apie tai koks vargas manęs laukia ir kiek čia darbo, ir net neturėjau supratimo kaip čia aš viską spėsiu. O tada „sugriuvau“. Mano kūnas, neatlaikęs mano minčių srauto, baimių ir streso tiesiog susirgo. Kelias dienas gulėjau lovoje, tačiau neturėjau galimybės ilgai gulėti, nes sekančią dieną turėjom išvykti į šeimos kelionę, tad su dideliu pažadu savo kūnui viską tiesiog paleidau. Paleidau mintis, baimes ir stresą. Prisiminiau esminį dalyką, jeigu manęs nebus, bus dar blogiau, tad mano mintys apie studijų intensyvumą, darbų ir įsipareigojimų kiekio nesumažins. Tad tiesiog nesirūpinau ką reikės būti padarius gruodžio 1 dienai, nors dar tik buvo rugsėjo mėnesis, bet rūpinausi, ką turiu padaryti tik šiandien. Kai viena grupiokė semestro eigoje paklausė ar padariau darbą, aš jai sakau, jo paskutinė data tik kitą savaitę, tad apie jį galvosiu tik kitą savaitę. Ėjau, pagal savo darbo knygos planerį. Kai žmonės klausdavo ar galima mane kur nors pakviesti, ar padaryti kokį susitikimą, tiesiog atsiverdavau knygą ir pasakydavau ar galiu ar ne. Kiekviena diena buvo realiai kaip nauja pradžia ir egzistavo tik ta diena. Matydama savo darbo knygoje laisvus vakarus ir valandas, priėmiau pasiūlymą mokytis STEP tėvystės programos tėvų grupės vadove, taip prasidėjo mano naujas kelias su Baltiška Lila.
Šiandien atsisukusi į rudenį, matau lengvumą, struktūrą ir rezultatą, kuris mane pačią nustebino. Pabaigiau I kurso I pusmetį be skolų, perskaičiau ir išnagrinėjau 1000 psl. įvairių mokslinių straipsnių anglų kalba socialinės antropologijos tematikoje. Atlikau pirmą antropologinio lauko tyrimo stebėjimą, atlikau du antropologinius intervių. Sėkmingai pabaigiau 50 val. STEP tėvystės programos tėvų grupės vadovės mokslus, atlikau praktiką – tai yra pravedžiau vieną 9 susitikimų 6 – 12 metų vaikų grupę tėvams. Pabaigiau I pakopos Baltiškos Lilos meistrystės mokslus. Įvyko dvi mano suplanuotos šeimos kelionės, kurių metu turėjome nuostabų laiką su vaikais ir šeima. Subūriau artimųjų ir draugų ratą į mūsų tradicines šventes. Nepamiršau ir pažadų savo kūnui, tad kasdienė ryto praktika, kūno mankšta, kelių minučių pasibuvimas sau, dėl savęs ir savyje, padedant eterinių aliejų skleidžiamiems kvapams, leido atsipalaiduoti ir matyti dieną kaip naują pradžią su naujomis galimybėmis, linkint sau ją išgyventi pilna, atvira širdimi, kaip paskutinę savo dieną šiame pasaulyje.
Na, o šiandien eidama kiekvieną dieną po 10 000 žingsnių, atlikdama rytinę praktiką, besimėgaudama kassavaitine pirtimi ir galėdama kasdien dalintis savo patirtimi su kitais, jaučiu kasdienio TIK ĖJIMO prasmę. Prasmę būti, dalintis ir leisti sau daugiau globaliai, po truputį lokaliai, laukiant stulbinančio rezultato. Pasirinkite kryptį ir tik eikite, kasdien, po nedidelį žingsnelį, nepamiršdami savo pradinio judėjimo taško.
Jūsų Jolita
jolitazukeliene.com 