Kartais taip nutinka, kad kiti mus mato visai kitaip, nei mes matome patys save. Sakoma geriausiai galime save atpažinti kituose žmonėse, pastebint kitų savybes, kurios mus erzina. Erzinančias savybes pastebiu, pagalvoju ir palieku. Su mintimi, gal tai ne apie mane. Šį savaitgalį teko pabuvoti patyrimų savaitgalyje ir teko stoti su viena tokia pastebėta savybe į akistatą. Klausiau, buvau, atpažinau, priėmiau ir pasimečiau. Pasimečiau ir ne be reikalo. Pasimečiau, nes labai aiškiai pamačiau, kad aš save matau vienaip, o aplinka mane mato kitaip. O kas svarbiausia, kad ta savybė, kuri mane erzino ir dar vis erzina kituose, aplinka ją mato manyje. Paradoksas, bet tai tikra tiesa.
Panorau pasiteisinti 😊 Mano šeima, artimi draugai, kolegos su kuriais tenka dirbti mane pažįsta ir mato vienokią (bent jau taip jie sako 😊), o toliau nuo manęs esantys žmonės mato mano šydą. Kurį matyt nesąmoningai apsivilkau ir pasirinkau su tikslu apsaugoti save. Apsaugoti savo trapų, kaip tas porcelianinis puodelis, vidų. Leidžiu jį skaldyti tik labai artimiems žmonėms, kurie žino mano gyvenimo istoriją, pažįsta mane, su kuriais galiu atvirai pasikalbėti. Kurie duoda erdvės ir laisvės atrasti pačiai, nieko iš manęs nesitikėdami ir kartais tiesiog išklausydami. Ar daug tokių žmonių turiu? Tikrai ne. Ir ne dėl to, kad esu arogantiška, bet dėl to, kad man reikia laisvės, savo pažinimo ir atradimo kelyje, savęs nepatogios ir ne visada malonios, atradime. Tam, kad atrasčiau save, turiu jaustis saugi. Priimta atvirai, nuoširdžiai, be nuostatų ir įsitikinimų. Visam šiam procesui reikia laiko ir visiško atsidavimo.
Kiekvienas žmogus man yra mokytojas, kiekvienas santykis, man yra atradimas. Kiekviena kelionė man yra praplėtimas. Kiekviena praktika, man yra dovana.
Tai kas svarbu man, manau svarbu ir kitiems. Būti priimtiems. Pradžioje paties savęs, vėliau kitų. Priėmimo kelias, su giliu nuoširdumu ir visišku atsidavimu.
P.S. Nuoširdžiai dėkoju už šio savaitgalio potyrius Aušrai ir Albinui.
Nuoširdžiai Jūsų Jolita
jolitazukeliene.com 