Dalinimosi vertė

Kartais keliaujant gyvenimo keliu pradedi savimi abejoti, galvoji, kad kiti yra daug geresni ir sėkmingesni už tave, kad kiti gali daugiau nei tu. Užsisuki savęs kritikavimo rate ir tik sąmoningai pažiūrėjusi į pasą, į gimimo datą, peržvelgi nueitą kelią, įgytas patirtis, nuveiktus darbus, studijas, seminarus, paskaitas, kursus, mokymus, pažintus žmones, kurie yra šalia ir tave vertina labiau nei tu pats save. Keliaujant įdomiai, vedant smalsumui, susidomėjimui ir atvira širdimi priimti įvairius požiūrius, įvairias temas, įvairius žmones, supranti, kad jau laikas…dabar…kiekvieną dieną po mažą žingsnelį…supranti, kad atėjo laikas… dalintis…

Viena kolegė savaitgalį pasidalino labai jautria savo mamos istorija. Prieš kelis mėnesius ji jos neteko. Kaip ji sako viskas dar šviežia. Jos sakralus pasidalinimas, glostant, ant rankos užsidėtą mamos apyrankę, mane palietė labai giliai. Tai buvo taip jautru, taip tikra. Dėkoju jai už nuoširdų pasidalinimą, kuriame išgirdau, kad jos netekus ji sau kartoja klausimus. Kodėl tiek mažai klausinėjau, kodėl tiek mažai domėjausi, apie jos išgyvenimus, patirtis, gyvenimo detales, prisiminimus. Kolegei besidalinant savo potyriais, man iškilo mano pačios mamos pasakotas prisiminimas iš vaikystės ir koks jis man brangus kaip dukrai. Mano mama gyva ir nesvarbu kokius gyvenimo kelius mes abi nuėjome, kiek išgyvenome, kiek išsakėme, bet aš ją labai myliu ir tikrai žinau, kad ji skaitys šį tekstą. 😊 Man ji yra pasakojusi tik vieną vaikystės prisiminimą ir jis man yra aukso vertės. Jai gal tik prisiminimas, man, tai ji pati. Ji pasakojo kai vaikystėje susipykdavo su savo tėvais ir bėgdavo nuo jų. Pasiimdavo dviratį ir mindavo iki močiutės kaimo. Iki to kaimo nuo jos namų apie 10 kilometrų. Mama pasakojo, su tokiu užsidegimu, kad jos močiutė buvo labai gera. Bites augino, gražią sodybą turėjo, buvo tokia užsispyrusi ir labai stipri bei drąsi moteris. Darbšti ir su savo nuomone, kurią sunkiai kas galėjo pakeisti. Mano mamos pasakojimas mane nunešė į man mažai pažįstamas vietas, tačiau jas pavertė labai romantiškas, savas. Savo prosenelės aš nesu mačiusi ar sutikusi gyvos, o jeigu ir buvau tai jos tikrai nepamenu. Jos pasakojimo metu galėjau nors truputėlį pažinti ne tik savo prosenelę, močiutę, mamą bet ir pačią save.  Pažinus savo šaknis, gali lengviau suprasti ko tąsa esi. Vienas pasidalintas vaikystės prisiminimas, išgyvenimas, kiek daug atskleidė apie žmones, to meto gyvenimo būdą, požiūrį ir tvarką. Tame tiek daug energijos, resurso ir vidinių suvokimų.

Dalintis, tik išgyvenimais, patirtimis, nuoširdžiai, be naudos, atvira širdimi…Klausti savo vaikų, savo tėvų, patiems dalintis. Kas buvo vaikystėje, kas buvo paauglystėje, kas buvo jaunystėje, kas buvo prieš metus ar savaitę. Dalintis savimi. Tai yra visų tarpusavio santykių didžiausias slėpinys. Labiausiai dėkoju savo mamai ir tėtei, už mūsų tarpusavio santykių nueitą kelią ir patirtis. Kurias išgyvenome kartu ir šiandien galime dalintis. Dalintis prisiminimais ir savimi, nuoširdžiai, be naudos ir atvira širdimi.

Gal kažkas tai identifikuos kaip senatvę, tačiau aš matau dalinimosi vertę.

Nuoširdžiai, Jūsų Jolita.