Šiandien eidama netoli mokyklos pastebėjau rūkančius paauglius. Sustojau, žiūrėjau į juos ir galvojau ar sakyti ką nors ar ne. Virė stipri diskusija viduje. Ne tavo reikalas, ko čia kišiesi. Kita pusė, kaip tai nemano, juk aš matau, žinau, kad negalima, kaip aš galiu tylėti. Jie kenkia savo sveikatai, pažeidinėja įstatymą ir dar daro gėdą savo mokyklai. Jeigu aš matau, tai tampa ir mano atsakomybe. Negaliu tylėti.
Sukaupiau visą drąsą, prisiminiau savo stiprybę, žinias ir buvau nepakanti netinkamai besiformuojančiam elgesiui ir įstatymų nesilaikymui. Pasakiau, kad šiuo metu jie daro LR Administracinių nusižengimų kodekso pažeidimą, kad galiu juos visus nufotografuoti ir perduoti policijai. Paaugliai sustingo, nutilo pradėjo dairytis vienas į kitą. Dar karta perklausiau, ar reikia skambint policijai? Visi paaugliai sukišo nosis į telefonus, vienas drąsesnis išpūtė paskutinį elektroninės cigaretės dūmą. Laukiau. Tada liepiau slėpti savo elektronines cigaretes į kelnių kišenes ir grįžti į mokyklos teritoriją. Visi vaikinai tylėdami ir perdėtai susidomėję telefonų turiniu grįžo į mokyklos teritoriją. Eidama gatve vis žiūrėjau ar man nuėjus paaugliai negrįžta. Jie negrįžo, o man buvo laikas įvykio savianalizei.
Dėl kokios priežasties aš taip pasielgiau? Dėl labai paprastos. Myliu vaikus ir jie man rūpi. Negaliu būti pakanti tam, kas vyksta aplinkui. Suprantu, kad daugelis sakys, tai čia niekas nepasikeitė, jie grįš kitą pertrauką. Taip, jūs būsite teisūs, bet jeigu visi esantys šalia suaugusieji, praeinantys pro šalį būtų nepakantūs tam, kas vyksta aplinkui. Jeigu negalvotumėme čia ne mano reikalas, bet galvotumėme, kad visi vaikai yra mūsų visų. Aš svajotoja, žinau… bet kartais nepakantumas netinkamam elgesiui, jo sustabdymas, pasakymas, policijos pareigūnų iškvietimas ir dar daug veiksmų, kuriuos galime atlikti, tikrai gali padėti. Nebūna veiksmo be atoveiksmio. Gal jis negreitas, ne toks kokio tikėjomės, bet jis visada būna. Žinau, kad daugelis praeina pro šalį, ne dėl to, kad jiems nerūpi, bet dėl to, kad nežino ką daryti, bijo, skuba.
Galvoju ir apie savo vaikus, kiek būnu pakanti jų elgesiui? Kada yra jau ta riba, kai įsijungia nepakantumas iš meilės, jų elgesiui? Kai su tėvais kalbame per individualias konsultacijas ar tėvų grupėse, apie taisykles ir ribas, dažnai girdžiu, kad daugeliui tėvų atrodo, kad pas juos nėra namuose taisyklių, kad jiems sunku priversti vaikus jų laikytis. Ypatingai paauglystės laikotarpyje. Tačiau pateiktus tam tikrus pavyzdžius, dažnai išgirstu: „nu jau ne, to tai tikrai neleisčiau“. Va čia ir būna ta riba, kurią mes brėžiame kaip tėvai ir kaip suaugusieji žmonės. Tiesiog turime kiekvieną kartą, tą daryti sąmoningai. Pasigilinti, su kuo vaikas bendrauja, draugauja, ką mėgsta veikti. Vengti mąstymo, kad žinau ką mano vaikas mėgsta, kokius draugus turi, aš jį gerai pažįstu ir t.t. Reikia nepamiršti, kad jis kasdien keičiasi. Ir kas kartą, reikia susipažinti su savo vaikui iš naujo. Jo aplinka taip pat keičiasi. Galų gale, mes visada keičiamės. Kartais sunku save pažinti iki galo, o mes kaip tėvai būname įsitikinę, kad labai gerai pažįstame savo vaikus. Dažnai tėvai papuola į situacijas, kai sako, niekada nebūčiau pagalvoję, kad mano vaikas gali taip pasielgti. Visada primenu, kad ne vaikas toks, tačiau toje situacijoje jo elgesys buvo netinkamas. Pats vaikas buvo, yra ir bus geras. Viskas priklauso nuo aplinkos. Taip pat dažni tėvų klaidingi įsitikinimai, kad pas mus namuose viskas gerai, kaip čia dabar jis taip. Vaikas neauga tik namų aplinkoje, jūs dažniausiai geriausiai pažįstate tik namų aplinką, tad dėl to ir pabrėžiu pažintį su savo vaikais kitose aplinkose, neteisiant , nekoreguojant, tačiau stebint ir diskutuojant.
Sėkmingos ar bent jau sąmoningos tėvystės raktiniai žodžiai yra klausyk, girdėk, domėkis, priimk, pasitikėk.
Man dažnai sako, nu jau jūs tai turbūt tikrai ideali mama ir visada mano atsakymas būna, tikrai ne. Visada siekiu būti kuo geresnė mama savo vaikams, bet aš esu taip pat žmogus ir būna visko. Tik žinau, kad mano vaikai žino, kad aš juos labai myliu. Ir dažnai iš meilės būnu nepakanti netinkamam elgesiui arba tiesiog vis iš naujo braižau ribas, kurių nederėtų peržengti… tačiau kartais ir pati jose pasiklystu, tad būna visko ir tai yra gyvenimas.
Jūsų Jolita
jolitazukeliene.com 