Nuo pat vaikystės gyvenu su klausimu, apie mūsų – žmonių, gyvenimo prasmę. Dirbame, kuriame. Kurdami dažnai griauname. Gamta mums dovanoja, mes pradedame imti ne tai kas mums dovanota, bet ko ir nedera liesti. Užsisukame tikslų – kurti, siekime. Siekiame bet kokia kaina pasislėpę už gėrio kūrimo tikslo. Apsižvalgę ir atsisukę atgal, pamatome tik griuvėsių vaizdą, pelenus ir tuštumą, nustekentą gamtą, savo liūdnus ir nelaimingus vaikus. Kurie pilni priekaištų dėl mūsų dėmesio stokos. Išsikeliame, kaip gyvenimo prasmę palikuonis, tačiau juos apleidžiame. Dažnai dėl tokių minčių būnu liūdna. Kaip vienos praktikos metu, manęs paklausė, kodėl tu verki? Mano atsakymas buvo labai paprastas, gaila pasaulio. Gaila gamtos, alkstančių vaikų, kariaujančių suaugusiųjų, šalia esančių ir nematomų vaikų. Gaila žiūrint kaip mes – žmonės, patys naikiname save ir deginame viską aplinkui. Po šios praktikos jau keli metai gyvenau su klausimu viduje. Ką mes kaip žmonija čia – žemėje darome? Kuo mes ypatingi? Kokia yra mūsų paskirtis ir tikslas čia?
Žmonės turi vieną didelę dovaną, kurią retai vertina, dažnais atvejais ir nelabai pažįsta. Tai yra emocijų ir jausmų pasaulį. Kurį gali išreikšti žodžiais, veiksmais ar net žvilgsniu. Žinau, kad šiuo metu tai geriausia parduodama prekė, tačiau tik šiandien, kai dar viena vasara prieš akis, nors žinojau, bet tik dabar suvokiau, kad jausmai ir yra dėl ko mes esame čia. Jausmus kuriuos sukeliame mes, kitam – šalia esančiam yra svarbiausia. Dalintis gėriu ar blogiu, mes patys nusprendžiame, savo laisva valia. Jausmas yra visa ko ašis. Ne namai, kurie gali sudegti, ne vaikai ir antra pusė, kurie gali palikti ar numirti, ne darbas, kuriame visada atsiras pakaitalas, ne draugai, kurie gali nusisukti, ne nuopelnai, dėl kurių galutinio rezultato nesame garantuoti, netgi ir ne sveikata, nes kartais ir sveiki žmonės miršta, bet jausmai, kuriuos mes patys jaučiame ir kuriais dalinamės su kitais. JT mokslininkai jau senokai kalba apie tai, kad ne pagal BVP turime reitinguoti pasaulio valstybes, ne pagal ekonomikos rodiklius, bet pagal laimės koeficiantą. Turiu nuostabią pažįstamą, Vitkroją Starkauskienę, kuri yra laimės ekonomikos ambasadorė. Ji kalba apie tai, kad laimingas žmogus yra našesnis verslui. Tad šiuo gražiu pavasarėjančiu metų laiku norisi visiems palinkėti dalintis laimės jausmu. Dažniau atsiprašyti, daugiau dėkoti, daugiau prašyti pagalbos ir daugiau girdėti kitus. Dovanoti dėmesį, pamiršti tai kas buvo ir džiaugtis šios dienos akimirkomis. Kai negalime dalintis laime, verta atsitraukti ir palaukti. Pailsėti ir pabūti su savimi. Kviečiu artimiau susipažinti su jausmų pasauliu, jį priimti, išmokti atpažinti ir mėgautis jo duodamomis stebuklingomis akimirkomis, kurios man ir yra gyvenimo prasmė.
Jūsų Jolita
jolitazukeliene.com 