Savo praktinėje veikloje matau dviejų tipų tėvus. Kurie prisiima visą atsakomybę už vaikus ir tuos kurie visą atsakomybę perkelia vaikams. Jeigu galvotumėme kaip užauginti laimingus vaikus ir kaip padaryti, kad tėvystė suteiktų malonumą, o ne būtų darbas, kuris kasdien vargina ir sukelia tik problemas ir nuovargį, mes kaip tėvai turime suprasti, kad gyvenimas nebūna vien tik juodas arba vien tik baltas. Taip yra ir su atsakomybėmis. Negalima galvoti, kad visas problemas turi išspręsti vaikas ir aš kaip mama ar tėtis esu visiškai ne prie ko. Vakarykštė situacija, kai vienas iš tėvų neprisiima atsakomybės, bet ją visą perkelia ant vaiko pečių, matai kaip sunku ir vaikui ir tam pačiam suaugusiam. Problema niekur nedingsta, o kažkas ją turi išspręsti. Svarbu paminėti, kad institucijos problemų neišsprendžia, bet gali padėti jas išspręsti. Tik pats žmogus priima vienokį ar kitokį sprendimą. Dažnai tėvai atsiduria beviltiškose situacijoje ir pasiduoda, nes tiesiog baigiasi žinios, kūryba ar kitaip sakant nebeveikia tai, kas anksčiau veikdavo. Dažnai savo darbe girdžiu pavargusius, be pasiduodančius tėvus. Ir tai yra labai normalu ir su Jumis kaip su mama ar tėčiu yra viskas gerai. 😊 Turbūt svarbiausia šiose situacijose duoti sau pailsėti, bet nepasiduoti. Vaikas nėra vaikas, nes taip pasirinko ar įstatymo kūrėjams patinka skaičius 18 metų. Vaikas yra vaiku, nes fizinė, psichinė, socialinė jo branda jam neleidžia priimti tam tikrų racionalių, loginių sprendimų, kurie nesukeltų tolimesnių pasekmių fizinei, psichinei ar socialinei jo būsenai. Ir tai normalu, bet vaikai tikrai gali išspręsti vaikų problemas. Užsirišti batą, susipykti ir susitaikyti su kitais vaikais, rasti bendrą sprendimą su mokytojais, tačiau kas yra svarbiausia, kad mes suaugusieji turime padėti. Būti šalia ir svarbiausia, kad vaikas mumis pasitikėtų ir galėtų, bet kada kreiptis pagalbos. O tam, kad kam nors galėtumei padėti turime patys būti tvirtai, pasiruošę ir atviri suteikti pagalbą. Žinoma taip pat svarbu suprasti, kad yra problemų, kurių nei vaikai, nei mes – tėvai negalime išspręsti ir kartais tiesiog lieka vaikui, o kartais ir suaugusiems, susitaikyti su tuo kas vyksta aplinkoje. Čia lieka mums kaip suaugusiems svarbi misija būti šalia ir suteikti vaikui erdvę saugiai išsikalbėti ir būti išgirstam. Kartais mes kaip tėvai ar suaugusieji griebiam išspręsti problemas, patarimais, pasiūlymais, kartais moralais, savo gyvenimo pavyzdžiais. Galvojame, kad problemą reikia išspręsti čia ir dabar, taip sukeldami stresą ir sau ir vaikui. Kartais duodant laiko pats vaikas randa savo problemos sprendimo būdą, tik mes suaugusieji nepaklausiame vaiko, neduodame jam erdvės ir laiko pagalvoti, apsvarstyti ar pasakyti. Būna kartais ir taip, kad galvojame, jog vaikas nieko nesupranta ir nežino, o va mes žinome geriau.
Tai vis dėl to, kada tai yra vaiko atsakomybė ir kada tėvų? Jeigu į Jus kreipiasi kitas vaikas, suaugęs, Jūsų vaiko ugdytojai (darželio auklėtoja, mokytoja), įstaigų specialistai ar institucijos, dėl jūsų vaiko netinkamo elgesio, tada tai yra Jūsų problema, kurios vaikas vienas nepajėgus išspręsti.
Visais kitais atvejais – tai vaiko problemos, kurias jis pajėgus išspręsti, tik labai svarbu išgirsti, palaikyti ir padrąsinti. Gali ir pats vaikas kreiptis pagalbos į Jus ir čia svarbu neatstumti, bet išgirsti vaiką ir paklausti kuo galite padėti, o ne berti patarimus kaip žirnius. Juk mes, tėvai auginate laimingus, atsakingus ir pagarbius suaugusius, kurie norime, kad tikėtų savimi, gebėtų išspręsti problemas ir prireikus mokėtų prašyti pagalbos.
P.s. Jeigu turite aktualią temą ir norite apie ją išgirsti daugiau, rašykite komentaruose temos pavadinimą ir sulauksite mano įžvalgų.
Jūsų Jolita.
jolitazukeliene.com 