Stebiu pokytį

Nors per kasdienius darbus ir magistralinio greičio gyvenimo tempą, galime nepastebėti kaip vyksta pokyčiai, bet jie vyksta. Jie tokie lėti, kad kaip viename kino filme, mūsų gyvenimas didžiulio greičio, o pokytis mažo greičio. Mes prasilenkiame su pokyčio greičiu. Dėl šios priežasties sunku pastebėti tas mažas, kiekvieno žmogaus, kiekvienos institucijos ir kiekvieno specialisto mažus darbus, kurie ir tik jie daro didžiulius pokyčius ateities kartoms. Dirbdami iš širdies ir visu šimtu procentų. Nors ateityje pokyčio reikės dar didesnio ir dar geresnio ir mus pokytis visada vysis, bet jeigu gebėtumėme sustoti ir nors minutei leisti sau pastebėti pokytį, mes jį pamatytumėme. Kaip pradėjau dirbti atrodė, kad viskas gerai, jokio smurto, jokių patyčių, jokių narkotinių medžiagų, jokio pornografinio turinio, jokio seksualinio išnaudojimo, o jeigu jis ir buvo tai jo mąstai buvo nedideli ir atrodytų nieko blogo nevyksta. Kviečiau atvirai visus bendradarbiauti, išsakyti savo skaudulius, matomas problemas. Kviečiau netylėti, kai žinai, kad yra smurto, patyčių ir kiti atvejai. Žinoma įnešė daug apgaulės ir karantinas. Kai visi namuose, atskirti vieni nuo kitų, nėra kontakto. Aplinka problemų nejautė, tačiau kolegos, vaiko teisių specialistai nespėjo reaguoti į pranešimus. Jų buvo didelė gausa. Tokiu būdu atsiskleidė tėvų ir vaikų bendravimo ir bendradarbiavimo trūkumo mąstas, kantrybės stoka, emocijų valdymo trūkumas ir pozityvios tėvystės žinių poreikis. Kai vaikai grįžo į mokyklas, po karantino pradėjo ryškėti vaikų prieš vaikus smurto atvejai ir jų smurto kaip žaidimo formos suvokimas. Priklausomybių mąstas, jų amžiaus jaunėjimas, narkotinių medžiagų vartojimas. Ar visa tai buvo ir anksčiau? Tikrai taip. Dar 2006 metus, teko tyrinėti šias opes problemas Marijampolės mieste ir apie jas kalbėti su specialistais. Tik klausimas kiek jis matėsi, kiek buvome drąsūs tai pripažinti, girdėti ir matyti? Visos problemos kurios tik išryškėja, tai nėra daugiau darbo, tai nėra bloga, auganti karta, tai nėra kompiuteriniai žaidimai, tai ne aplinkos kaltinimas, bet tai pripažinimas, to kas akivaizdu. Ir tai yra vartai į pokytį, į kitokį suvokimą. Tik klausimas ar pastebėsime, išdrįsime ir eisime toliau darydami pokytį, ar bijodami daugiau darbo, didesnių krūvių, vėl keisim reagavimo sistemas ir tokiu būdu mažinsime matomumą, vėl leisime viskam likti pelkėje ir apsimetinėsime, kad problemų nėra. Problemų yra ir bus, juk tai gyvenimas. Be problemų ir klaidų, neturime galimybės eiti į priekį ir mokytis. Kiekvienas žino, kad mokymasis vyksta per klaidas. Jeigu gyvenimas be problemų ir iššūkių, jis tik verčia mus „gulėti ant sofos“ išlikti savo „komforto zonoje“ ir sėkmingai tingėti. Gal kiekviena kylanti problema, nėra problema, gal tai tik iššūkis, stebint asmeninio gyvenimo ir sisteminio požiūrio aspektu? Gal tai galimybė mums visiems judėti į priekį ir nenusiristi atgal į letargo miegą? Kviečiu pamąstyti ir prisiminti, kokia buvo jūsų vaikystė, kokia buvo aplinka kurioje augote, kokioje auga jūsų vaikai? Kaip atrodė miestas ar miestelis ar kaimas kuriame gyvenote? Kokius turėjote pasirinkimus? Ir čia turbūt svarbiausia – pasirinkimus. O kiekvienas pasirinkimas atneša asmeninę atsakomybę ir apie tai reikia kalbėti. Daugiau kalbėti su vaikais. Kviečiu daugiau stebėti savo pasirinkimus, o ne ieškoti kaltų aplinkoje. Nes ieškant visada rasite. Linkiu pasinaudoti šia galimybe mums visiems, vienas kitą drąsinant ir primenant dėl ko norime gyventi geriau, saugiau, patogiau. Tiesiog pasinaudoti galimybe judėti į priekį ir pastebint mažus pokyčius, tobulėti ir kaip asmeniui, ir kaip tėvams, ir kaip sistemai, ir kaip valstybei, ir kaip pasaulio žmonijos daliai.

Jūsų Jolita su daugiau darbo, bet atvira širdimi matyti, girdėti ir jausti