Šiai kelionei poreikis atsirado prieš 20 metų, tam, kad užsidarytų ratas, tam kad būtų atiduota skola, pagarbus išlydėjimas… Kas pakeitė požiūrį į gyvenimą, su begaliniu dėkingumu, su pagarba už tai, kad davė impulsą mano sąmoningo gyvenimo poreikiui ir ėjimui į priekį. Suvokiant gyvenimą kaip pilną galimybių ir laimės akimirkų.
Ši kelionė ypatinga ne tik tuo, kad buvo labai simboliška ir sakrali, tačiau vienas jos nuotykis leido iš naujo pažvelgti į savo vaikus ir jais pasididžiuoti.
Kai prieš keturis metus išgirdau, kad DoFE programos dalyviai Auksinio žygio metu pasirinko nueiti iki Trolio liežuvio, tikrai nesupratau, kur yra tas Trolio liežuvis ir kaip jį pasiekti. Tik pagalvojau, kadangi tai Norvegijos vienas iš labiausiai lankomų objektų, tai tikrai prie jo yra ir privažiavimas ir neturėtu būti sunku jį pasiekti. Nors iš to žygio pasakotojų, girdėjau istorijas, kurios stebino, nes atrodė, kad ten jau jie kokioje laukinėje gamtoje buvo. 😊 Dar prieš pat kelionę kalbėjau su viena moterimi, kuri patikino, kad yra aikštelė ir reikės iki Trolio liežuvio palypėti apie 10 kilometrų. Dalinosi, kad pirmieji kilometrai sunkūs, o paskui viskas gerai. Kad avalynė tinka ir paprasta ir kažkaip labai ruoštis nereikia, svarbu pasiimti vandens ir ką nors užkąsti. Kadangi su šeima turėjome patirties Austrijos Alpėse įveikiant 25 kilometrus į kalną, tai pagalvojome, kad nebus lengva, bet mes šį kartą jau pasiruošią nusiteikią ir tikrai nebus taip sunku. Juk kartą su vaikais tai esame padarę. 😊
Pasirodo Trolltunga (Trolio liežuvis) nėra toks lengvai pasiekiamas objektas, kaip pasirodė iš pirmo karto. Tik atvykus į Odda iš Fredrikstad ir pasigrožėjus, nuostabia Norvegijos gamta, bei greitai besikeičiančiu ir labai skirtingu reljefu, išgirdome, kad nuo automobilių stovėjimo aikštelės tikrai reikės palypėti. Plius supratome, kad iki automobilių stovėjimo aikštelės, kuri yra arčiausiai Trolio liežuvio neprivažiuosime, nes ten galima patekti tik turint rezervaciją. Artimiausia rezervacija buvo liepos 20 d. tad mums šis variantas netiko. Mus priėmusi nakvynei šeimininkė, patikino, kad turime išeiti labai anksti, jeigu norime pasiekti Trolio liežuvį ir spėti grįžti ne naktį. Kadangi mes atostogaujame, tad mums ir 9 valanda ryto buvo labai anksti, nors ji patikino, kad reikėtų išeiti apie 6 – 7 valandą ryto.
Mes savo žygį į Trolio liežuvį, pradėjome 9 valandą ryto su striukėmis. Užėjusi į šalia automobilių stovėjimo aikštelės esančią parduotuvę, pastebėjus pirštines pardavime, pagalvojau, kad kaip gerai būtų pirštinės dabar. 😊 Šiek tiek paėjus pamatėme, kad yra galimybė pavažiuoti autobusu, kuris paleidžia prie tako, nuo kurio jokia transporto priemonė nebepadeda. Nutarėme važiuoti juo ir pataupyti kojas. Kai mus išleidinėjo iš autobuso pasakė laikus, kada galima grįžti su juo. Paminėjo valandas – nuo 17 ir 19 valandos kas 15 minučių. Pagalvojau, vėlyvi laikai mes turėtume suvaikščioti greičiau. 😊 Prieš išlipant autobuso vairuotojas palinkėjo sėkmės sugrįžtant. Toks didelis visų rūpestis ir tokios baimės kėlimas šiek tiek erzino. Viduje sukosi mintis, na kas ten tokio baisaus, eisim ir nueisim. Juk čia tik 22 kilometrai. Taip daug, bet na ne pasaulio pabaiga. Pradėjome eiti. Gamta aplinkui kerinti. Apvaliais akmenimis nusėtas visas slėnis. Aplinkui kriokliai, upeliai atrodo atsirandantys iš niekur… Kraštovaizdis, kaip iš animacinio filmo „Ledo šalis“, kai Kristoferis Aną atvedė supažindinti su savo šeima. 😊 Troliais. Ėjome ir kalbėjome su vaikais iš kur tie troliai ir dėl ko taip juos vadina. Pasijuokėme, kad Norvegija tikra trolių šalis, nes važiuojant į šią vietą matėme kelis slėnius, nusėtus tokiais rieduliais. Prasidėjo kopimas, tada dar vienas slėnis, nuo kurio matėsi ant kito kalno ledynas. Vaizdai aplinkui kaip iš atviručių. 😊 Aukštai kalnuose sutikome sniego, daug vandens telkinių. Tada dar vienas slėnis, tada dar vienas kalnas, tada dar vienas slėnis, tada kalnas. Keliaujant į priekį darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Tolumoje matėsi einantys žmonės ir atrodė, kad einam visi į tą pačią pusę, be tikslo, nes tikslo tiesiog nesimatė. Matėsi kiek dar turime nueiti, tačiau tikslas. Kur tas tikslas? Kur ta stebuklinga uola ant kurios, beje net nesiruošiau lipti. Mane tiesiog žavėjo galimybė pasivaikščioti po Norvegijos gamtą, bet šiame žygyje pradėjo rūpėti tikslas, nes tik pasiekus tikslą, turėsiu galimybę pasukti atgal ir eiti, ten kur komfortas, kur patogumas, kur poilsis.
Vandens turėjome pradžiai žygio, o vėliau pagal rekomendacijas vandenį pylėmės iš ten bėgančių krioklių ir vis ėjome. Akmenuotu, nelygiu tai aukštyn kylančiu, tai besileidžiančiu, gamtos mylėtojų ir šiaip smalsuolių, bei užsispyrusių turistų numintu, keliuku. Vis pasitikrinant ar vis dar einame Trolio liežuvio taku, ant akmenų ieškant T raidės. Tam, kad pasigrožėtumei aplinkui, reikėjo stabtelt, nes statant koją, visada turėjai pasitikrinti kur ją dedi. Einant į priekį nuolat motyvavau vaikus eiti link tikslo. Primenant, kad svarbu gerti vandenį ir žiūrėti po kojomis. Tokio amžiaus vaikų einant šiuo keliu sutikome tik keletą.
Kai atėjome iki eilinio kalno viršaus atrodė, kad jau turi matytis tikslas. Bet vis dar matėme tolumoje einant žmones. Viduje kirbėjo sakinys, na kiek galima eiti, jau tiek nuėjome. Mano sūnus visą laiką priminė, kad tiek kiek nuėjome į priekį privalėsime grįžti ir atgal. Tai pradėjo gąsdinti ne tik jį, bet ir mane. Besikeičiant slėniams, nuolat keitėsi reljefas ir galėjai pamanyti, kad vaikštai tai mėnulio, tai Marso paviršiumi, staiga pasiekiant vėl žemę. Paskutinį kartą didesnį medį matėme, tik prie automobilių stovėjimo aikštelės. Taip einant ir prarandant viltį, kad mes jau nepasieksime Trolio liežuvio uolos, žmonių pradėjo daugėti ir prieš savo akis pamatėme Trolio liežuvio uolą. Prieiti prie krašto ir pažiūrėti į apačią ir į pačią uolą, man buvo labai baisu. Bijau aukščio. Matydama ten lipančius žmones, negalėjau žiūrėti, nes aukštis buvo tikrai gąsdinantis. Susėdome su sūnum aptari mūsų nueito kelio. Jam buvo nelengvas iššūkis. Drąsinau jį, vis pabrėždama, kad jis atėjo, kad jis pasiekė tikslą. Nors jis abejojo savimi ir teigė, kad jam buvo labai sunku ir kad aš kaip nuolatinė palaikytoja turiu prisiimti nuopelnus. Tada jam ištariau: „Niekam neįdomu, kaip tu pasiekei tikslą, kas tau padėjo ar pakenkė ar kaip tau buvo sunku. Visiems įdomu tik tai, kad tu jį pasiekei. Tu pats atėjei iki šios vietos, niekas tavęs nenešė ir tai ką tu padarei ne kiekvienas tavo amžiaus vaikas padarytų.“ Pabrėžiau jam, kad šį žygį galės įsirašyti į savo gyvenimo aprašymą, nepamirštant paminėti kiek tada buvo metų, nes tai yra svarbi gyvenimo savybė, eiti į priekį. Jis išsitarė, kad sunkiausia buvo galvoti apie tai, kiek mums reikės grįžti atgal. Mano sūnus pasidalino, kad jis visą laiką galvojo apie visą kelią, kiek daug reikės nueiti ir kiek reikės daug sugrįžti. Man sukosi galvoje mintis, kad jeigu mes visi žinotume kiek reikės nueiti ir kaip bus sunku gyvenime, kad pasiektume bet kokį savo tikslą, turbūt nei vienas net nepradėtume. Prisiminiau savo studijas, namo statybą tuščiame lauke, pirmo verslo atsiradimą, pirmąjį savo darbą, pirmuosius savo vaikų gyvenimo metus, santuokos metus ir supratau, kaip svarbu ne pats tikslas, bet kelias iki jo. Jeigu jūs žinotumėte koks kelias laukia siekiant savo tikslo, visas jo duobes, nuopuolius, nusivylimus, sunkumus, vargus ar eitumėte juo? Jeigu taip, tai reiškia visas šis kelias buvo Jūsų, su patirtimis, kuris jus užaugino ir leido į gyvenimą pažiūrėti pilnomis galimybių, laimės akimirkų akimis. Tai labai svarbu einant savo gyvenimo keliu.
P.S. Dukros drąsos ir noro dėka lipome ant Trolio liežuvio uolos. 😊 Paprašiau savo sūnaus pagalbos, man padedant eiti šia įspūdinga uola. Nors kojos drebėjo visa šeima užlipome. Džiaugiuosi turėdama juos visus. Kiekvienas skirtingas, bet papildantis ir užkraunantis mane judėti į priekį. Taip kaip sunkiai sūnus kelią įveikė einant į priekį, tikslo link, taip lengvai, pats pirmas ėjo atgal. Pagalvojau, kokie skirtingi dalykai kiekvieną motyvuoja eiti. Mane motyvavo Trolio liežuvio uola, o sūnų motyvavo laukiantis patogumas ir komfortas namuose. Nors kelias atgal buvo toks pats koks ir į priekį, bet sūnui palaikymo jau nebereikėjo. 😊 Kas tave motyvuoja eiti į priekį? Koks tavo gyvenimo tikslas?
Jūsų Jolita
jolitazukeliene.com 