Prieš 20 metų atlikau tyrimą Marijampolės savivaldybėje apie nepilnamečių nusikalstamumą. Jau tada specialistai su kuriais bendravau, kalbėjo apie nepilnamečių psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Pastarosiomis dienomis teko jau man pačiai kaip specialistei kalbėti su žurnalistais apie vadinamas „kietas“ priemones siekiant užkardinti nepilnamečių psichoaktyvių medžiagų vartojimą ir „minkštų“ priemonių svarbą šioje srityje, tačiau taip norisi šiandien pažvelgti giliau. Tai kas pradėjo formuotis prieš 20 metų ir šiandien įgauna pagreitį, atradimuose sau, visos savo pačios surinktos ir renkamos patirties prasmę.
Šioje srityje išskirčiau tris didžiausius iššūkius, kuriuos svarbu aptarti.
Pirmasis – visuomenės požiūris. Nė viena kietoji priemonė neveiks, kad ir kiek jų būtų priimta valstybės lygmenyje, jeigu šalia esantys suaugusieji ignoruos ir apsimes, kad nemato, jog nepilnamečiai daro nusikalstamas veikas. Svarbu turbūt susitarti ir žinoti, kad psichoaktyvios medžiagos yra visos medžiagos veikiančios centrinę nervų sistemą, keletas pavyzdžių alkoholis, tabako gaminiai, elektorinių cigarečių skysčiai ir visos kitos medžiagos, kurios yra vardinamos įvairiuose tinklalapiuose internete. Jų visų turėjimas ir\ar naudojimas, visiems nepilnamečiams užtraukia administracinę atsakomybę, kai kuriais atvejais ir baudžiamąją atsakomybę. Ir visiškai nesvarbu kiek jiems yra metų. Vyresniems pritaikoma Administracinių nusižengimų kodekse numatyta atsakomybė ar Baudžiamajame kodekse numatyta atsakomybė, tačiau jaunesniems nors ir nutraukiami ikiteisminiai tyrimai, tačiau jų atsakomybės klausimas yra keliamas taip pat, tik svarbu pabrėžti, kad kiek kitame formate. Ir man visada labai skaudu girdėti, kai visi kalba, kad jiems nieko nebūna. Būna, tik ne iš karto baudžiama ir ne iš karto uždaroma į įkalinimo įstaigas. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, tikrai nepilnamečiams yra keliamas klausimas apie jų padarytą galimą nusižengimą ar nusikaltimą, tačiau daugiau peržiūrint ne tik nepilnamečio, bet ir visos šeimos aplinką ir pagalbos poreikį. Tad tai kas išryškėjo prieš 20 metų, man kaip studentei, šiomis dienomis veikia. Netobulai, gal ne taip kaip turėjau viltį, bet už pirmą nusižengimą nepilnamečių nebaudžia, o galvojama kaip galima padėti vaikui ir šeimai, kad toks nepilnamečio elgesys nepasikartotų. Kaip ir minėjau ne tobulai, bet tai daug geriau, nei kaip buvo prieš 20 metų, nebuvo ne tik kad atsakomybės, bet ir kai paauglys savo nusikalstamu elgesiu bando prisišaukti suaugusiųjų pagalbos, jis ignoruojamas, o to pasėkoje nusikalstama veika ne tik tęsiasi, bet ir žiaurėja. Dar vis grįžtu prie to, kad turbūt be galo svarbus mūsų, kaip visuomenės pakantumas tam kas vyksta aplinkui. Net ir tuo atveju kai jaunimas mus pasiunčia toli, toli vis tiek manau verta jiems realiai ištransliuoti, kad kai jie gatvėje rūko, jie daro nusikaltimą, nes mes nežinome, kuriuo metu, kuriam nepilnamečiui tai gali būti lemiamas sakinys. Mums tai nieko nekainuoja, bet parodo nepilnamečiams, kad mums visiems, suaugusiems žmonėms, ne tas pats, kaip jie elgiasi, kad mes matome ir mums visiems rūpi.
Antrasis – daugiau tylime ir mažai kalbame. Kitaip sakant, nekalbant galvojame, kad problema išnyks. Mano nuomone, tai yra sovietinio laikotarpio palikimas. Penkiasdešimt metų gyvenome sistemoje, kurioje iškilus problemai, reikėjo ne apie ją kalbėti, bet jeigu įmanoma išspręsti, tai išspręsti tyliai, o jeigu neįmanoma išspręsti, labai svarbu nuslėpti ir kad tik niekas nesužinotų. Kai nekalbame, tylime ir neigiame esant problemai, problema neišsisprendžia, bet dar labiau didėja. Tad labai svarbu kalbėti, skelbti, informuoti. Kuo daugiau kalbame, dalinamės patirtimis, informacija kurią turime, leidžiame ir pačiam jaunam žmogui apsispręsti. Žinios yra galingas ginklas, kuris įgalina žmogų pasitelkus kritinį mąstymą nuspręsti pačiam. Prisimenu savo pačios patirtį, kaip mokykloje, paprastai metai iš metų kabantis ant sienos informacinis stendas apie psichoaktyvias medžiagas vieną dieną, kai turėjau laukti prie vieno iš mokytojo kabineto ir neturėjau ką veikti, skaičiau kas tame stende parašyta. Tai ką perskaičiau mane labai nustebino ir tvirtai apsisprendžiau niekada nevartoti cheminių medžiagų, kurios paveikia smegenis negrįžtamai. Tuo metu mano draugų tarpe (gerai besimokantys mokiniai, mokyklą garsinantys sportininkai, „gerų tėvų“ vaikai) buvo, kas naudojo „žolę“, LSD tabletes, nors ir kaip jie sako tik savaitgaliais, bet man kažkada atsitiktinai perskaitytas stendas, leido pasakyti ne LSD tabletei, kai man vieno savaitgalio metu buvo ji pasiūlyta. Svarbu nebijoti dalintis savo patirtimis, žinoma informacija, kalbėtis su nepilnamečiais, informuotis juos apie tykančias grėsmes, nors kartais mums atrodo, kad jie daugiau žino nei mes, deja. Ne visada tai ką jie žino yra teisinga informacija. Tad teisingos informacijos skleidimas turi būti vienas iš prioritetų, siekiant mažinti psichoaktyvių medžiagų naudojimą.
Trečiasis – tėvų ryšys su vaikais. Visada buvau ir visada būsiu už visas pozityvios tėvystės grupes ir mokymus. Ne tik dėl to, kad aš jas pati vedu, bet aš jas vedu dėl to, kad tai yra pagrindas norint užmegzti arba susigrąžinti ryšį su vaiku. Ryšys su vaiku yra pagrindas, siekiant kad vaikas jus girdėtų, o paauglys Jus matytų kaip autoritetą, kuriuo nori sekti. Kai daugelis tėvų atėję į įvairius grupinius užsiėmimus ar individualias konsultacijas klausia, kaip padaryti kad paauglys manęs klausytų, mano galvoje skamba vienas atsakymas – atrask savo vaiką iš naujo. Visuose lygmenyse kalbame apie tai, kad nepilnamečiai dažnais atvejais išgyvena stresą, kuris atsiranda dėl užimtumo, kasdienių ekranų naudojimo, aplinkinių lūkesčių į juos, draugysčių iššūkiai, o ką jau kalbėti apie paauglystės pokyčius, kūnas, emocijos, hormonai ir t.t. Kaip su tuo susitvarkyti, jeigu tu net neturi patikimo žmogaus šalia? Jeigu draugas kuriuo pasitikėjai, tave išdavė? Jeigu mama ar tėtis, skiriasi ir turi savo problemas, o tu jiems ne tik nedrįsti pasakyti, bet turi dar iš jų klausyti, kiek tėtis ar mama yra blogas ar bloga. Jeigu nedrįsti pasakyti jiems, kad tave atstūmė, kad su tavimi nedraugauja? Ką darytumėte Jūs? Kai socialinių tinklų pagalba elektroninės cigaretės yra šalia, o tu turi reikiama pinigų sumą, nes tau davė tėvai? Draugas pasakė, kad jis kai parūko, jam palengvėja, ne taip skaudu viduje. Anksčiau didžioji dalis nepilnamečių vartojo alkoholį, dabar susidėjus su draugu, gali gauti elektorinę cigaretę, o ją pasipildyti gali ir įvairiomis medžiagomis. Tad kai paaugliui emociškai sunku, o šalia nėra kuo pasitikėti, nes mama ar tėtis nežino, net paauglio draugų vardų, sunku papasakoti istoriją, dėl ko liūdna. Paklauskite savęs, ar pasakosite savo gyvenimo įvykius žmogui, kuris nepažįsta jūsų aplinkos, draugų ar pažįstamų žmonių? Dėl to, kad mes esame tėvai, savaime neturime teisės ar pirmumo, sužinoti tai kas rūpi, įdomu ar slapta mūsų paauglio gyvenime. Kad jis mums papasakotų, turime jį girdėti. Kai mes girdėsime savo paauglį, jis girdės mus. O tai yra galimybė, žinoti kas vyksta jo gyvenime, kad galėtume reikiamu momentu išgirsti ir padėti. Kad jis vietoje elektroninės cigaretės dūmo rinktųsi pokalbį su mumis – savo tėvais.
Jūsų Jolita
jolitazukeliene.com 