
Knygoje rašoma „Visi Butautų pusbroliai ir pusseserės palaikydavo artimus santykius, lankydavosi vieni pas kitus. Dviejų didžiulių Butautų lizdų atstovai iš Kuprės, Liolių pasakojo, jog jie susiję su Pašatrijos – Luokės Butautais. Jų seneliai Telesforas, Adomas ir Anupras pusbroliai, o kiti sako – broliai. Archyve, kol kas, dokumentų rasti nepavyko.“
Ši ištrauka iš knygos man atskleidė mano protėvių požiūrį į pasaulį, jiems svarbias vertybes ir žemišką paprastumą. Ar tai buvo kilmingi žmonės, tikrai ne, ar tai buvo mokslo žmonės, tikrai ne. Tai buvo paprasta šeima, kuriai nieko nereikėjo. Tarnavo kitiems, buvo stiprios sveikatos, augino vaikus ir džiaugėsi būdami vienas su kitu.
Įdomių gyvenimo istorijų, kurios priminė romanuose aprašomus gyvenimo nutikimus, turėjau garbės išgirsti šio savaitgalio švenčių metu. Pirmoji istorija, kurią pavyko bent iš dalies išgirsti, buvo mano uošvio pasakojimas apie savo ištremto tėvo istoriją. Anyta dalinosi savo tėtės istorija. Trečią istoriją išgirdau iš savo tėtės apie sušaudytą visą jo mamos brolio šeimą. Mamos istorija apie savo tėtį, kai jis susipykęs su giminaičiais dėl požiūrio į valdžią, naktį kartu su ja grįžo namo atsistojęs nuo bendro stalo. Viso savaitgalio pasakojimų „vinis“ buvo istorijos išgirstos iš mano senelio, kuris iš mūsų pasaulio išėjo prieš daugiau nei dvidešimt metų, brolio lūpų. Brolio, kuris jauniausias iš dvylikos vaikų ir jau likęs vienas iš jų visų didelio būrio.
Šių švenčių susitikimas ir juos lydintys pasakojimai nukėlė į protėvių gyvenimą, kasdienius darbus, istorijos peripetijas, laikmečius, valdžios pasikeitimų ypatumus. Kai po susitikimų išgirdau klausimą ar ieškau bajoriškos kilmės – sau ir klausiančiam – atsakiau – pirma, esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus yra gyvas, kol jį atsimena, antra manau svarbu žinoti savo protėvių gyvenimo istoriją tam, kad galėtumei pažinti save. Suvokti, savo stiprios sveikatos, drąsos ar dvasinės stiprybės pamatus. Savo, kartais nesuprantamą pasaulio suvokimą, gerą širdį ir norą atiduoti kitiems net ir tai ko pats neturi. Norą ir siekį turėti didelį būrį namiškių aplink save. Taip pat tikiu ir tuo, kad kiekvienas esame baltas popieriaus lapas, tačiau atėjus tam tikram gyvenimo etapui, ne kiti, bet tu pats rašai savo gyvenimo istoriją. O kad galėtumei ją rašyti pats, turi suprasti nuo ko atsispiri, kur tavo pradžia, kur tavo šaknys. Ir nepatikėsite kaip širdžiai gera girdėti kai tavo vaikas žino, savo proproprosenelio Telesforo vardą. Ir kartu kaip gaila, kad neturi galimybės žinoti visų keturių proproprosenelių vardų. Kai mano senelio brolio paklausėm, kodėl niekas nepasakojo gyvenimo istorijų? Jo atsakymas buvo elementarus ir paprastas – ar kada klausėt? Dabar galvoje kyla daugybė paprastų klausimų, kaip susipažino, kaip išsirinko, kaip gyveno, kaip nebijojo, kaip išdrįso? Dabar jau nebėra ko paklausti, o jeigu ir yra, kartais taip kvailai neišdrįstame paklausinėti. Manau svarbu klausinėti ir girdėti, kad mūsų protėvių istorija būtų gyva, kad mes žinotume savo silpnybes ir stiprybes, kad mes kaip tauta žinotume savo istoriją iš gyvų pasakojimų, kad ji nedingtų pasaulio istorijos paraštėse, kad ji būtų gyva mūsų lūpose, mūsų vaikų lūpose, mūsų anūkų ir proanūkių lūpose, kad ji liktų GYVA. Kad Lietuvos istorija būtų gyva pasakojimuose apie paprastus žmones, kurie tuo metu gyveno. O gyveno jie, tikrai visaip.
Augant vaikams suprantu, kad mes savus vaikus pažįstame ir žinome daugelį jų gyvenimo nutikimų, nes mes nuo pat jų gimimo buvome šalia. Deja jie mūsų nepažįsta, nežino mūsų gyvenimo įvairių istorijų ir įvykių, kurie atvedė mus į bendrą gyvenimą. Dabar dažni pokalbiai su vaikais vyksta apie mūsų gyvenimo istorijas, pasirinkimus, pirmas meiles, pomėgius, pažintis, kuriuos lydi ilgi pasakojimai. Dažnai vaikai juos nutraukia dėl kantrybės trūkumo, bet tikrai žinau, kad bent dalis mūsų gyvenimo pasakojimų nugula jų atminties kloduose ir tikiu, kad šiuos pasakojimus jie pasakos toliau. Apie paprastus žmones, kurie jiems suteikė gyvybę ir juos užaugino taip kaip mokėjo geriausiai.
Jūsų Jolita