Nuolatinis smalsumas

Kai buvau jauna, išgyvenau stiprią egzistencinę krizę. Kai atrodė, kad esu viena pasaulyje, niekam nerūpiu ir niekas manęs nemyli. Tuo metu meilės nejaučiau ne tik iš aplinkinių, bet ir iš savęs pačios. Niekas nebuvo įdomu, nieko nesinorėjo, jautėsi tik beprasmybė visoje dienoje. Kasdienis liūdesys, keliant save į vis blogesnius prisiminimus ir išgyvenimus, tik klampino ir atrodė, kad iš to liūno niekaip neišbrisiu. Dar ir šiandien žinau, kaip lengva save nukelti į aukos poziciją ir tikėtis, kad kitas išgelbės tave. Kad kitas kaltas dėl to kaip aš jaučiuosi. Kad kitas kaltas, kad man blogai. Dabar manau, kad tai kiekvieno jauno žmogaus virsmas į už save atsakingą suaugusį žmogų, kuris supranta, kad tik jis atsakingas už savo sprendimus, jausmus ir galų gale visą gyvenimą. Puikiai atsimenu, kiek kainavo ašarų realus suvokimas, kad tik aš sprendžiu, kaip čia bus tame gyvenime. Kur aš pati apsispręsiu gyventi, mokytis, su kuo gyvensiu ir su kuo bendrausiu. Esu ir visada būsiu dėkinga mamai ir tėčiui, kurie leido užaugti. Užaugti, realiai, be imitacijos. Tikiu, kad žvelgiant į mano daromas klaidas ir vis klumpant, skaudėjo širdį. Jei buvo šalia, kartais paburbant, kartais su gal ir skaudinančiais posakiais ir šiandien visiškai nesvarbu, kaip skaudėjo. Kartais ne tik kūną, bet ir širdį, tačiau svarbus rezultatas. Sąmoningo suvokimo, kad už visus priimtus ar nepriimtus sprendimus, atliekamus veiksmus ar neatliekamus veiksmus, nutylėjimus ar pasakymus, net savo jausmus atsakinga aš pati. Realios atsakomybės suvokimą pamenu, kaip labai skaudų dalyką. Kai ne tik protu ar širdim, bet ir kūnu pajaučiau, kad sprendžiu tik aš pati. Atsakomybės suvokimas atrodė uždėjo dar didesnę naštą ir bent jau man tai nebuvo labai daug džiaugsmo atnešanti akimirka. Kai nelieka teisės kaltinti kitą, o visa atsakomybė už tavo pačio gyvenimą atitenka tau pačiam. Ir tik smalsumas ištraukė iš liūdesio liūno kuriame tūnojau. Ir vis dar šiandien kai man kažkas neaišku, pabunda mano smalsumas. Kai koks žmogus sako, kad ne ne, čia taip negali būti, smalsumas padeda ieškoti. Ieškoti teisės aktų, ieškoti žmogiškumo, ieškoti dvasingumo, ieškoti mokslo, ieškoti naujų šalių, ieškoti naujų tradicijų, papročių, naujų pažinčių, naujų žmonių ir naujų veiklų. Kai žmogus sako nesuprantu, man širdis iš džiaugsmo suspurda, nes žinau, kad jam atsirado galimybė pajusti pažinimo džiaugsmą. Visada galime nusivilti arba visada galime rasti galimybes nusivylime. Svarbiausia smalsumas, noras ieškoti ir rasti sau, dėl savęs, o vėliau ir dėl kitų. Pažvelgus iš laiko perspektyvos, visada dėkoju savo smalsumui, jis suteikia drąsos veikti, atsirandant galimybei klysti, ir tokiu būdu išmokstant, kai reikia sakyti taip ir kai reikia sakyti ne. Girdint save, mylint save ir tokiu būdu leidžiant tave mylėti kitiems. O labiausiai myliu savo vaikišką smalsumą, jis būna tyras, nuoširdus ir be suaugusiųjų pasaulio peripetijų. Kai nežinai, drąsiai sakai, kad nežinai ir tada jo vietoje atsiranda žinojimas.

P.S. Smalsumo apibrėžimas iš interneto platybių.

Smalsumas – emocija turinti ryšį su natūraliu noru tyrinėti, nagrinėti bei mokytis. Ši sąvoka taip pat gali būti vartojama norint išreikšti pačią elgseną, sukeltą smalsumo emocijos. Ši emocija skatina naujų patirčių bei atradimų poreikį. Smalsumas kursto dvasinę, mokslinę ir technologinę žmonijos pažangą.   

Jūsų Jolita