Ar kada nors teko spręsti svajonės problemą? Pastaruoju metu turiu problemą, nes nežinau ko norėti. Atrodytų kvaila, bet… Esu be galo dėkinga už viską ką turiu. Esu dėkinga gyvenimui už visas surinktas patirtis, esu dėkinga kiekvienam žmogui, kuris atsirado mano gyvenimo kelyje, kiekvienas iš jų buvo mano mokytojai įvairiais būdais. Ir kasdien vis dar renku patirtis, su dideliu emocijų spektru, nuo pykčio iki palaimos būsenos, geriu kiekvieną jausmą su pasimėgavimu, pradžioje atpažįstant, vėliau priimant, paskui sąmoningai suvokiant kas įvyko. Tada užplūsta dėkingumas kiekvienai situacijai, problemai, kuri iškilo. Per tai aš augu ir einu savo gyvenimo keliu. Na o grįžtant prie svajonių… Sakoma svajoti reikia atsargiai, ir galiu 100 procentų patvirtinti, kad tai ne iš piršto laužti žodžiai. Svajonių išsipildymą per gyvenimą patyriau daug kartų. Labai sąmoningai iš širdies, vizualizuojant. Svarbiausia viso to sąlyga visada buvo svajonė be strategijos, be planų, tiesiog su dideliu noru, viduje vis kartojant, noriu. Visada kartoju savo klientams, svajokite. Negalvokite ir neplanuokite kaip, tiesiog svajokite, gyvenimas sudėlios taip kaip reikia ir dažniausiai pačiais netikėčiausiais būdais. Svarbiausias momentas visame šiame procese, padaryti viską kas priklauso nuo tavęs. Pasidomėti, paklausti ir matyti galimybes.
Vakar kai sprendžiau svajonės problemą, na ko čia iš tikro iš širdies gelmių norėti, nes tik tokios svajonės turi tendencija pildytis, buvo labai sunku. Kadangi protas šiuo metu mano gyvenime užgrūstas materija ir išeiti į proto laisvumą užtrunka laiko. Turiu kelias metodikas ir viena iš jų dažnai pasitarnauja, kai reikia greito rezultato, nes juk protas nori visko greitai. Atsakymų, aiškumo, tikslų, strategijų, planų, o proto nuraminimas nėra labai lengvas darbas ir jis neišsijungia mums panorėjus. Tad kažką reikia daryti kas padeda, nuraminus protą atrasti tai, kas jo būna užtriukšmauta. Ir po keturių kilometrų tik ėjimo, dangaus ir medžių viršūnių stebėjimo, už kurių leidosi saulė, protui nurimus ir likus tik dėkingumui, žengiant paskutinius žingsnius atėjo svajonė. Tikra, nuoširdi, be materijos planų, be strategijų, be man žinomų būdų, tiesiog mano svajonė. Ir čia turbūt svarbu pasidalinti savo atradimu, kad svajoti irgi reikia mokėti. Nors čia manau taip pat yra proto žaidimai. 😊
Sakoma patirtys nepriklauso mums, svarbu ne tik jas patirti, atpažinti, padėkoti, bet ir dalintis. Tad jeigu jaučiat, kad norit kartu, ten kur materialus pasaulis, susiduria su sielos keliais, galiu palydėti ieškant savo metodų ir būdų, kaip nuraminti protą, atrasti savyje dėkingumą, svajoti ir nuolat augti savo tempu, savo patyrimuose, juos atpažįstant.
Išdrįsk, svajok ir veik, o visa kita atsiras savaime.
Jūsų Jolita
jolitazukeliene.com 