Kai pirmą savaitę pradėjau dirbti socialinių paslaugų skyriaus vedėja, iš visų sutiktųjų, įstaigų, organizacijų, žmonių dirbančių socialinėje srityje nieko negirdėjau tik užuojautos žodžius. Ne sveikinimus, bet užuojautos. Ir vis mąsčiau dėl ko? Galvojau, gal sunku dirbti šioje srityje, nes visgi reikia daug empatijos, atjautos, nes klientai, kuriems organizuoji ir administruoji paslaugas senyvo amžiaus žmonės, asmenys su negalia, vaikai palikti tėvų, emociškai sunku. Labai nustebau, nes esu motyvuota padėti kitiems, tad nesupratau dėl užuojautos žodžių, nes emocinio sunkumo nebijojau. Kai vieno renginio metu prisistatant viceministrei, ji palinkėjo stiprybės ir kantrybės, o kitas asmuo informavo, kad savivaldybėse didelė kaita socialinių paslaugų skyriaus vedėjų, nes sunku „pavežti“ tokį krūvį, iš viso suglumau. Natūraliai iškilo klausimas, gal be reikalo pasiryžau dirbti šioje pozicijoje? Niekam ne paslaptis man iššūkiai patinka, nes tikiu, kad jie augina mane ne tik kaip specialistą, bet ir kaip asmenybę. Ir mano klausimas buvo visiškai teisingas, nes visa šios pradinės „užuojautos puokštė“ išryškėjo po daugiau nei pusės metų darbo.
Pastarosiomis dienomis labai dažnai galvoju ar tikrai esu ten kur noriu būti ir ar tikrai esu ten kur turiu būti. Šiandien viename susitikime galvojau kaip būtų smagu teikti paslaugas žmonėms, padėti jiems tiesiogiai, nes šioje pozicijoje praktiškai niekada negauni grįžtamojo ryšio, kuris dažnu atveju paslaugos teikėjo pozicijoje yra greitas ir labai motyvuojantis teikti pagalbą toliau. Kai dirbi tiesiogiai su paslaugos gavėju, emociškai lengva judėti pirmyn. Būna ir nesėkmės istorijų, bet kai turi nemažai kompetencijų, daugiau išgyveni sėkmės atvejų, o jie suteikia energijos keltis kas rytą ir daryti pasaulį vis gražesnį ir gražesnį. Uždega viduje ugnelę padėti ir eiti tolyn. Deja dabartiniame mano darbe, per beveik vienerius metus darbo, išgirdau padėką tik iš dviejų žmonių. Kai dirbi nuoširdžiai, dėl žmonių nematomą, popierinį darbą, labai dažnai pagalvoji, kad tavo darbas labai nereikšmingas. Juk jis susijęs tik su dokumentų rengimu, raštų paskirstymu kiekvienam specialistui pagal kompetencijas, susitikimais, komisijomis, renginiais, pasitarimais, komitetais, tarybomis. Dažnas tokį darbą labai romantizuoja. Deja, bet jame mažai romantikos, tačiau tikrai yra daug reikalavimų, daug lūkesčio į tave ir į specialistus, daug spaudimo, daug pasikeitimų, daug „reikėjo vakar“. Kas tikrai nemotyvuoja, o kaip tik viduje pasėja vis didesnes abejones ir kelia dar didesnius vidinius klausimus. Ar aš tikrai esu ten kur turiu būti? Pradedi labai abejoti ir tik gebėjimas matyt plačiau, žvelgti globaliau atmerkia akis kasdieninėje rutinoje ir ateina wow momentas, ir supranti, kad padedi žmonėms ten kur esi. Tai nereiškia, kad mano darbo vietoje būdamas kitas žmogus darytų blogiau nei aš, čia apie tai, kad darome pokytį, kurio iš karto nepajaučiame, nematome, neapčiuopiame. Sunku save įtikinti, kad tavo darbas yra reikšmingas, nes jis ne tik nematomas, bet ir retai kada turintis atgalinį ryšį. O kaip ten žmogui, kaip tavo klientui? Labai tikiu, kad kitas darytų lygiai tą patį kaip ir aš, o gal net ir geriau, nes jo būtų kitokie tikslai šioje srityje nei mano. Kiekvienas prisidedame tuo, kame matome prasmę. Tad svarbu ir pačiai nepamiršti savo užsibrėžtų tikslų atėjus į šią poziciją. Mąstyti globaliai, veikti lokaliai. Užtikrinti kuo didesnę sklaidą apie teikiamas socialines paslaugas, kurios gali pagerinti kiekvieno senyvo amžiaus žmogaus, asmenų su negalia, socialiai pažeidžiamų vaikų ir jaunuolių gyvenimą. Ir čia ne apie tai, kad kiekvieną išgelbėti ar kiekvienam padėti, čia apie kuo didesnį skaičių žmonių, kurie gali pasinaudoti jiems priklausančiomis paslaugomis, bet tiesiog niekada nėra su tuo susidūrę arba nežino kur kreiptis ar ko paklausti. O jeigu ne socialinė rizika ar atskirtis, tai senatvė ištinka dažniausiai visus.
Ir „užuojauta“ dirbantiems socialinėje srityje ne dėl to, kad čia labai sunkūs klientai, bet dėl to, kad daugelis nevertina šios srities specialistų indėlio į visuomenės socialinės padėties gerėjimą arba kitaip sakant prie gero greit priprantame ir greitai pamirštame, o kaip buvo prieš 5 ar prieš 10 metų šioje srityje. Šios srities specialistams turime didelius lūkesčius, kurių patys specialistai negali kontroliuoti, o kai visuomenė tau iškelia lūkestį, o tu neturi jėgų jo atliepti, pasidaro emociškai labai sunku. Pagalvokime ar lengva būti gera mama, geru tėčiu, gera dukra, geru sūnum, geru mokytoju, geru gydytoju, geru policininku ir t.t.? Ar vietoje to, kad keldami didelius lūkesčius kitiems, neturėtume atsisukti į save? O ką aš padariau kad šalia esančiam žmogui būtų geriau ir lengviau? Ar tikrai visais atvejais yra žodis „jis privalo, tai jo darbas“? Jeigu yra tik prievolė, o nelieka prasmės, kompetentingas, stiprus ir protingas žmogus sako „Viso gero, tai ne man, aš žinau savo vertę“, o gal norime, kad šiose, strategiškai svarbiausiose Lietuvai srityse dirbtų tokie žmonės kurie nevertina savęs ir viską daro tik dėl to, kad reikia?
Manau daugelis specialistų kurie dirba dėl žmonių sutiks, ne užuojautos mums visiems reikia, o daugiau pasitikėjimo mumis, paprasto „ačiū“, kuris prašviesina dieną, ir viduje pasidaro gera, nes žinai, kad tai ką tu darai yra reikalinga kitiems. Tavo, nors ir nematomas darbas, bet jis yra prasmingas ir labai reikalingas.
Jūsų Jolita, ir šį kartą labai prašau komentaruose grįžtamojo ryšio, kuris atneša nors grūdelį mano pasidalintų minčių prasmės. 😊
jolitazukeliene.com 