Kai širdis stoja, dėl apgaulės, dėl optimizmo iliuzijos dužimo, dar kitaip sakant tikėjimo, kad gali būti kitaip. Ir jeigu tu tik susvyravai, susvyravo ir tavo tikėjimas. O susvyravus jam, lieka tik liūdesys ir pagieža, kad nėra taip kaip tu tikėjai. Tada žmonės pasidaro aplinkui grubesni, piktesni, nes į širdį įsileidai apkalbas, pajutai svetimą pavydą ir dėl to pametei savo tikrą kelią. Kai atsiduri kryžkelėje, kai nebegali nebematyti. Neišeina atmatyti, kitu atveju turi rinktis ar atsitraukti ar tikėti iš naujo. Su žinojimu viduje, kad ir vėl prasisuks ratas, kad ir vėl suduš vidiniai lūkesčiai, bet tu ėjai ir eisi savo keliu. Nors jis akmenuotas, duobėtas, nepatogus, o tu viduje vis viliesi, kad jis bus šiek tiek geresnis, nei buvo prieš 5 ar 10 žingsnių atgal. Kelionė, kuri grūdina, tam kad po 10 metų galėtumei ištarti. Ir taip buvo… o aš paėmiau ir įveikiau. Kalnuotą, duobėtą ir akmenuotą kelią, kuris tęsėsi aukštyn ir žemyn, vingiavo į kairę ir į dešinę, bet tiksliai žinodama kur einu – nuėjau. Dėl savo vidinės tvirtybės, dėl kitų vilties, dėl savo ir kitų tikėjimo, kad gali būti dar geriau, užaugus vidumi ir dar daug sužinojus apie save. Dėl šios priežasties mėgstu žygius, kai jau atrodo, kad nebegali, o viduje vykstantis pokalbis su savimi tave veda vis artyn ir artyn, ten kur eini. Kasdien, kas valandą, kas minutę, kas sekundę. Žingsnis po žingsnio, ten kur veda širdis, dėl savo tikslo, dėl savo svajonės, dėl savo kalno viršūnės. Ir tik dėl to, kad būtumei geresnė savęs versija nei buvai vakar. Su vidiniu tikėjimu, kad taip kaip yra, taip ir turi būti. Kad gebėtumei išgirsti, pamatyti, pajausti ir atpažinti. O kaip yra tau, ką šioje situacijoje turi išmokti tu? Tada ir vėl žmonės pasidaro geresni, tada iš širdies dingsta apkalbos ir svetimas pavydas, tada vėl išsilaisvini iš aplinkos nuomonės ir žengi su viltimi ir tikėjimu, kad bus geriau nei buvo vakar, nes po nakties visada išaušta rytas, nes po žiemos visada ateina pavasaris, nes gyvenimas vyksta ratu. Kad visi išgyvenam savo žiemas ir savo pavasarius, kad kiekvienas išgyvenam savo naktis ir dienas. Svarbu tikėti, kad tavyje ir kitame, dar liko šiek tiek šviesos ir noro būti šiek tiek geresniu nei buvo vakar. Tikėti, kad kiekvienas turi savo gyvenimo pamokas, o tu esi tik tų pamokų įrankis, taip kaip tau yra kiti. Tad 2025 metais visiems nuoširdžiai linkiu, uždegti šviesą savo viduje, tikėjimu savimi ir kitais, suvokiant, kad esame vieni kitiems reikalingi. Ir visiškai nesvarbu kokie mūsų poelgiai atrodo kitiems, svarbu būti šiek tiek geresne savęs versija, nei buvai vakar, nes visi esame unikalūs ir nepakartojami.
#viltis #tikėjimas #ratas #ciklas #kelias #šviesa #atrasksave
jolitazukeliene.com 