Autorius: Jolita Žukelienė

Rengiant strateginius dokumentus socialinėje srityje, viskas prasideda nuo statistikos. Skaičiai – atrodytų, sausi, techniniai – bet juose slypi kur kas daugiau nei tik rodikliai. Jie atspindi visuomenės pulsą. Gimstamumo mažėjimas, didėjantis mirtingumas, pašalpų gavėjų skaičius, augantis pagyvenusių žmonių ir žmonių su negalia skaičius, vis daugiau šeimų, patiriančių socialinę riziką, vaikų elgesio ir emociniai sutrikimai, smurtas, priklausomybės, savižala, savižudybių rizika… Visa tai ne tik pavienės problemos, bet ir ženklai, rodantys bendresnį reiškinį: socialinį susvetimėjimą. Kiekvieną sykį, žvelgiant į vis naujus duomenis – pavyzdžiui, kad fizinio smurto prieš vaikus atvejų per ketverius metus padaugėjo beveik trigubai, kad nepilnamečių administraciniai nusižengimai ir įsitraukimas į nusikalstamą veiką kasmet vis auga, kad mažėja vaikų, globojamų šeimose, o daugėja gyvenančių institucinėje globoje – nejučiomis grįžtu prie tų tekstų, kuriuos skaičiau studijų metu. Tekstų, nagrinėjusių totalitarinio valdymo poveikį posovietinei visuomenei – ir ypač Lietuvai. Tąkart šios idėjos atrodė teorinės, istorinės. Šiandien jos tampa neatsiejamos nuo kasdienės praktikos ir socialinio konteksto analizės.

Sovietmečiu tikslingai buvo siekiama sugriauti bendruomeninius ryšius ir tradicinės šeimos autoritetą. Kolektyvizmas buvo iškreiptas, pakeistas lojalumu valstybei, o ne artimui. Įskundimai, slaptumas, baimė ir nepasitikėjimas tapo socialinės tvarkos pagrindu. Šis laikotarpis suformavo gilų nepasitikėjimo ir emocinio atsiribojimo modelį, kuris vis dar atkartojamas net ir šiuolaikinėse kartose. Kaip rašo Gudavičius (2008), “žmogus tapo pats sau uždara sistema“, o pasitikėjimas kitu – grėsme, ne vertybe. Net nepriklausomybės sąlygomis šis paveldas išlieka – pasireiškiantis politiniame pasyvume, bendruomeninio gyvenimo stygiumi, pagalbos vengimu, nes pasitikėti – vis dar rizikinga. Tokioje terpėje socialinis susvetimėjimas klesti. Vartotojiška kultūra, skaitmeninės technologijos, urbanizacija ir gyvenimo tempo spartėjimas tik sustiprina šią atskirtį. Statistikos eilutės apie vaikų emocinę sveikatą, priklausomybes ar šeimų krizines situacijas tampa liudijimu, kad bendruomenininiai ryšiai vis labiau trūkinėja. 2024 m. vien tik Marijampolės savivaldybėje savęs žalojimo atvejų tarp vaikų fiksuota 16, o bandymų žudytis – 6. Tai ne tik emocinių problemų, bet ir santykių vakuumo ženklas – kai nėra kam pasakyti, pasitarti, pasiremti. Nerimą kelia ir tai, kad prevencinės priemonės neretai taikomos pavėluotai. Institucinė globa vis dar plačiai taikoma, nes laiku nesuteikiama pagalba šeimoms, netobulinami tėvystės įgūdžiai, nevystomi bendruomeniniai sprendimai. Galima teigti, kad tai – ne tik socialinės politikos, bet ir kultūrinės tapatybės klausimas. Ar mokame būti kartu? Ar dar pasitikime vieni kitais? Iš čia kyla esminė įžvalga: susvetimėjimas – tai ne tik emocinė būsena. Tai struktūrinė problema, veikianti nuo šeimos iki valstybės lygmens. Ji mažina visuomenės atsparumą, kelia psichologinį nesaugumą, žlugdo pilietinį aktyvumą ir ilgam laikui išderina socialinius mechanizmus.

Kartais atrodo, kad net patys žmonės nebemoka būti kartu. Kalbėti. Išklausyti. Pripažinti, kad reikia kito. Tai pasireiškia ne tik skaičiais, bet ir buvimu. Kai šeimos susvetimėja, kai kaimynai nebepažįsta vienas kito, kai bendruomenė neegzistuoja, net jei visi gyvena šalia.

Šiuo metu, kai viešai kalbame apie socialinės politikos tobulinimą, apie prevenciją, apie emocinę sveikatą – dažnai tai skamba lyg išorinis remontas, kai pastato pamatai jau skilinėja. Prevencija dažnai pavėluota. Institucinė globa taikoma, nes trūksta ankstyvos pagalbos šeimai. Trūksta bendruomenės, kuri laikytų žmogų gyvenimo vėtrose.

Todėl man labai svarbu – burti. Tiek profesinėje veikloje, tiek asmeniniame gyvenime. Burti šeimos narius, draugus, bendruomenes. Prisipažinsiu, man labai artimas Bulotų namų Marijampolėje pavyzdys. Kiekvieną kartą apsilankius ekskursijoje pasakojama apie tai, kaip Bulotai mėgo kviestis žmones, rengti susitikimus. Bendraudavo, kalbėdavosi, džiaugdavosi vieni kitais. Tokiu būdu gimdavo naujos idėjos, planai, net valstybės lygmens sprendimai. Tokiuose sambūriuose gimsta stiprybė – ir valstybės, ir žmogaus.

Noriu visiems priminti – mūsų stiprybė yra mūsų vienybėje. Neleiskime, kad socialinis susvetimėjimas, kadaise kryptingai formuotas, uždarytų mus mūsų pačių namuose. Nesileiskime atskiriami nuo šeimos, nuo draugų, nuo kaimynų ir bendruomenių. Nes kai esame kartu – tada ir matome vieni kitus. Girdime. O tai ir yra tikrasis pokytis. Tai yra vaistas, nuo psichoaktyvias medžiagas naudojančių vaikų, tai yra vaistas nuo smurto artimoje aplinkoje, tai yra vaistas nuo savižalos ir savižudybių. Išgirskime kitus ir būkime išgirsti patys, Ir kai išgirsti iš savo klientės, pavargusios mamos, kad Jūs pirma manęs nekritikavote ir nenuteisėte, bet tiesiog išklausėte. Supranti, kad nors būname šalia, tačiau mažai girdime savo artimuosius.

Nuoširdžiai Jūsų Jolita

Kasdien savo darbe susiduriu su sunkiomis gyvenimo istorijomis. Jas išgirdus siekiu atliepti ir padėti. Kartais reikia kūrybiškų sprendimų ir čia pagelbėja visos mano turimos kompetencijos, iš įvairių gyvenimo sričių. Kai nori pagelbėti vienam žmogui, viskas paprasčiau. Kartais reikia tiesiog pabūti šalia, išgirsti ir priminti, kur yra jo stiprybės, kad žmogus galėtų savarankiškai eiti toliau. Mėgstu šią veiklą, nes iš žmogaus gauni grįžtamąjį ryšį, atsiliepimus ir padėkas. Matai jo pokytį, dėl to jaučiu džiaugsmą ir pasitenkinimą. Tai veikla kuri mane veža 😊.  Tačiau dirbant sistemoje yra šiek tiek kitaip. Pagalba vyksta daug lėčiau, ne visada tavo numatytas pokytis įvyksta, taip kaip tu planavai. Ugdosi gebėjimas priimti kitus žmones, tokius kokie jie yra, be savų lūkesčių  ir  vertinimų. Čia man pagelbėja frazė „Neteisk kitų, kad pats nebūtumei teisiamas“.  Sisteminis pokytis prasideda nuo duomenų rinkimo ir jų analizavimo. Tyrinėdama situacijas, strategiškai bandau rasti įvairius būdus ir priemones, kurių išmanymui reikia plėsti savo požiūrį, nuolat mokytis, domėtis naujovėmis, bendrauti su įvairiais žmonėmis, išgirsti jų nuomones, matymus, pasiūlymus. Tada darai sprendimą, prisiimi asmeninę atsakomybę, politiškai apgini savo siūlymą ir idėją, kuriai yra skiriamas finansavimas. Atrodytų lieka tiek nedaug, tik pasitelkus iš išorės partnerius tas priemones įgyvendinti. Kasmet viliuosi, kad įgyvendinus numatytas priemones, įvyks pokytis ir liūdna statistika pasikeis. Visame šiame ilgame procese prasideda mano savęs pažinimo ir saviugdos mokymai 😊. Pirma pamoka, kaip išlikti ramiai renkant ir analizuojant statistinius duomenis kurie kasmet vis liūdnesni. Antra pamoka, kaip išlikti drąsiai ir keisti ką dar galiu pakeisti, būdama valstybės tarnyboje. Trečia ir svarbiausia pamoka, kaip rasti viduje balansą lydimą išminties, kuris padėtų įvertinti ir suprasti tą skirtumą, kas yra mano jėgoms, o su kuo teks susitaikyti. Ketvirta pamoka, kaip visa tai įgyvendinti ir išgyventi, kai kasdien esi aplinkoje, kurioje žmonės yra pavargę, nusivylę ir nebetiki, kad ką nors gali pakeisti. Ir čia dažnai prisimenu žodžius „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti; drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.“ Visų svarbiausia, kad po penkių metų sisteminio darbo, sąmoningai suprantu procesus, kuriuos valdau, nes daugelis atsidūrę šiame beprotiškame atsakomybių, informacijos, prievolių, kartu ir privilegijų, pagarbos statusui sraute, tiesiog kasdien bando išgyventi. Nuoširdžiai galiu pasakyti, pirmus metus būdama Socialinių paslaugų skyriaus vedėja dariau tą patį. Bandžiau kasdien išgyventi dieną, gesindama vis iškylančius probleminius klausimus, susidariusias situacijas, „degančių“ dokumentų, teisės aktų pakeitimų srautus. Tiesiog neturėdama nei minutės, sustoti ir sąmoningai suvokti, kaip viskas veikia. Buvau sraigtas, kuris sukasi iš pateikiamų darbų inercijos, sunkiai suvokiantis, ką veikia šalia esantis. Šiandien vis labiau pažįstu save ir sisteminiame darbe, įvardinu sau, vertybines nuostatas, kuriomis remiuosi dirbdama šiame darbe. Prieš metus nusibrėžiau aiškius savo tikslus, kuriuos noriu įgyvendinti esamoje pozicijoje. Priimu kasdienius iššūkius kaip pamokas, kurios yra gyvenimo dovanos, nes jas renkuosi į savo patirčių ir kompetencijų plėtimosi krepšelį. Kiekvieni valstybės tarnybos metai paliko asmenines pamokas, kurios virto mano gyvenimo frazėmis. Jos padeda prisiminti, dėl ko darau tai ką darau. Ir duok Dieve man jėgų eiti toliau… 😊 Mano tikslas – būti ne tik sprendimų ieškotoja, bet ir šalia esančia, kuri kartu su žmonėmis žengia pokyčio keliu, nepamirštant žmogaus vertės ir jo stiprybių.

Kai širdis stoja, dėl apgaulės, dėl optimizmo iliuzijos dužimo, dar kitaip sakant tikėjimo, kad gali  būti kitaip. Ir jeigu tu tik susvyravai, susvyravo ir tavo tikėjimas. O susvyravus jam, lieka tik liūdesys ir pagieža, kad nėra taip kaip tu tikėjai. Tada žmonės pasidaro aplinkui grubesni, piktesni, nes į širdį įsileidai apkalbas, pajutai svetimą pavydą ir dėl to pametei savo tikrą kelią. Kai atsiduri kryžkelėje, kai nebegali nebematyti. Neišeina atmatyti, kitu atveju turi rinktis ar atsitraukti ar tikėti iš naujo. Su žinojimu viduje, kad ir vėl prasisuks ratas, kad ir vėl suduš vidiniai lūkesčiai, bet tu ėjai ir eisi savo keliu. Nors jis akmenuotas, duobėtas, nepatogus, o tu viduje vis viliesi, kad jis bus šiek tiek geresnis, nei buvo prieš 5 ar 10 žingsnių atgal. Kelionė, kuri grūdina, tam kad po 10 metų galėtumei ištarti. Ir taip buvo… o aš paėmiau ir įveikiau. Kalnuotą, duobėtą ir akmenuotą kelią, kuris tęsėsi aukštyn ir žemyn, vingiavo į kairę ir į dešinę, bet tiksliai žinodama kur einu – nuėjau. Dėl savo vidinės tvirtybės, dėl kitų vilties, dėl savo ir kitų tikėjimo, kad gali būti dar geriau, užaugus vidumi ir dar daug sužinojus apie save. Dėl šios priežasties mėgstu žygius, kai jau atrodo, kad nebegali, o viduje vykstantis pokalbis su savimi tave veda vis artyn ir artyn, ten kur eini. Kasdien, kas valandą, kas minutę, kas sekundę. Žingsnis po žingsnio, ten kur veda širdis, dėl savo tikslo, dėl savo svajonės, dėl savo kalno viršūnės. Ir tik dėl to, kad būtumei geresnė savęs versija nei buvai vakar. Su vidiniu tikėjimu, kad taip kaip yra, taip ir turi būti. Kad gebėtumei išgirsti, pamatyti, pajausti ir atpažinti. O kaip yra tau, ką šioje situacijoje turi išmokti tu? Tada ir vėl žmonės pasidaro geresni, tada iš širdies dingsta apkalbos ir svetimas pavydas, tada vėl išsilaisvini iš aplinkos nuomonės ir žengi su viltimi ir tikėjimu, kad bus geriau nei buvo vakar, nes po nakties visada išaušta rytas, nes po žiemos visada ateina pavasaris, nes gyvenimas vyksta ratu. Kad visi išgyvenam savo žiemas ir savo pavasarius, kad kiekvienas išgyvenam savo naktis ir dienas. Svarbu tikėti, kad tavyje ir kitame, dar liko šiek tiek šviesos ir noro būti šiek tiek geresniu nei buvo vakar. Tikėti, kad kiekvienas turi savo gyvenimo pamokas, o tu esi tik tų pamokų įrankis, taip kaip tau yra kiti. Tad 2025 metais visiems nuoširdžiai linkiu, uždegti šviesą savo viduje, tikėjimu savimi ir kitais, suvokiant, kad esame vieni kitiems reikalingi. Ir visiškai nesvarbu kokie mūsų poelgiai atrodo kitiems, svarbu būti šiek tiek geresne savęs versija, nei buvai vakar, nes visi esame unikalūs ir nepakartojami. 

#viltis #tikėjimas #ratas #ciklas #kelias #šviesa #atrasksave

Šiaudiniai sodai buvo kuriami visoje Lietuvoje ir turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę reikšmę. Šie artefaktai gali būti įvairių formų, tačiau dažniausiai pasitaikančios yra dvi bendro pagrindo piramidės, kurių vienas smaigalys nukreiptas aukštyn į dangų, o kitas – žemyn į požemį. Jei sodas sukasi, tai geras ženklas, nes tikima, kad jis valo namus, pripildo juos geros energijos ir harmonijos. Šiais laikais šiaudiniai sodai užsakomi vestuvėms, kabinami virš kūdikio lopšio, šeimos stalo, jais puošiami namai ruošiantis Kalėdoms, Velykoms ir kitoms šventėms, dažnai naudojami kaip dekoratyvinis interjero elementas. Ši unikali Lietuviška tradicija įgauna vis didesnę reikšmę, o daugelis šių tradicinę pasaulėžiūrą simbolizuojančių darbų suvokiami kaip svarbus kultūrinio tapatumo ženklas. Šiaudiniai sodai lietuviams nuo seno simbolizavo dvasinės Darnos dėsnius. Sakralinės geometrijos žinija teigia, jog ir patys lygiakraščiai trikampiai, iš kurių sudaryta erdvinė Sodų struktūra, turi didelę galią. Trikampyje glūdi praeitis, dabartis ir ateitis, aukštyn nukreipta viršūnė yra mūsų vidiniai ketinimai, norai, siekiai, troškimai, o žemyn nukreipto trikampio viršūnė – tų siekių išdava. Šiaudinių sodų išskirtinė tradicija, tarsi mūsų senojo tikėjimo simbolinė išraiška, kuri mano nuomone parodo mūsų senosios tautos, Lietuvių pasaulio suvokimą, į kurį verta įsigilinti ir suprasti. Kaip teigia Vilniaus etninės kultūros paveldo centras savo tinklalapyje „Puošiami jie tradiciniais gyvybę, vaisingumą, turtingumą simbolizuojančiais elementais. Sodai yra svarbi senąją pasaulėžiūrą atspindinti lietuvių ir baltų kultūros paveldo dalis, todėl jie prilygintini universaliam Pasaulio medžio – darnios visatos – simboliui: vertikalioje ašyje jis atspindi dangaus–žemės–požemio, praeities–dabarties–ateities modelį, o horizontalėje – keturias pasaulio šalis.“ Dar 2017 metais šis centras teikė paraišką Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui, kad ši tradicija būtų įtraukta į Nacionalinį kultūros paveldo vertybių sąvadą ir ji buvo įtraukta. Tad nacionaliniu mastu į šią nematerialią vertybę buvo atkreiptas dėmesys.

Šie įdomūs ir turtingi tradiciniai sodai yra ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse kaip Latvija, Estija, Lenkija, Ukraina, Rusija, Suomija ir Švedija. Jų paplitimas rodo bendrą regioninį kultūrinį ryšį ir paveldo dalijimąsi tarp šių šalių. Šiuo metu šie sodai yra perduodami kaip dekoratyviniai interjero elementai, pakabinti skirtingose namų vietose. Tai rodo, kad ši tradicija, nors iš esmės turinti simbolinę ir apeiginę prasmę, prisitaiko prie šiuolaikinio gyvenimo ir tęsiasi kaip estetinis elementas. Nemažai žmonių tebesieja šiuos sodus su šeimos ir kalendorinėmis šventėmis, demonstruodami, kaip senovinės tradicijos gali gyvuoti šiuolaikinėje visuomenėje. Vestuviniai sodai tampa populiariu pasirinkimu jaunavedžiams, o jų naudojimas vestuvių jubiliejui ar krikštynoms atspindi norą išsaugoti ir perduoti šią tradiciją ateities kartoms. Sodų rišėjai, arba meistrai, kurie užsiima šios tradicijos puoselėjimu, tampa svarbia detale siekiant išsaugoti ir perduoti šią meninę praktiką. Tai yra ne tik vienos šeimos tradicijų perdavimas iš kartos į kartą, bet ir edukacinių mokymų lankymas, kurių metu leidžia žmonėms giliau suprasti ir puoselėti šią senovinę meno formą. Svarbu paminėti, kad šiaudinių sodų rišimo meistrai laikosi nuostatos, kad sodus reikia rišti ar auginti, mąstant apie teigiamus dalykus ir linkėdami gėrio. Tai ne tik prisideda prie estetinės aplinkos kūrimo, bet ir kuria bendruomeniškumo ir pasitikėjimo jausmą, kuris yra svarbus kultūriniam paveldui išsaugoti. Asociacijos „Dangaus sodai“ vadovė Marija Liugienė, kuri yra parašiusi bent keletą knygų apie šiaudinių sodų simbolinę reikšmę, bei rišimo suptilybes, teigė, kad tai unikali tradicija, verta būti tarptautiniame UNESCO sąraše. „Tai yra viena iš tautodailės rūšių, kuri yra labai reikšminga ta prasme, kad joje užkoduota visa senovės baltų, ne tik lietuvių, pasaulėjauta. Senovės žmogus suprato pasaulį kaip trinarį, kad jis susideda iš dangaus, žemės ir požemio – šios trys sferos ir buvo atvaizduojamos sode“, – sakė M. Liugienė.  Šiaudinių sodų tradicijos išties yra retas ir svarbus kultūrinis fenomenas, o jų tyrimai, susiduria su iššūkiais dėl medžiagos trumpo amžiaus. Nepaisant to, šie tradiciniai sodai palieka savo atspaudą liaudies dainose ir pasakojimuose, kurie atskleidžia ne tik dekoratyvinę jų funkciją, bet ir jų apeiginę reikšmę. Tai, kad šiaudiniai sodai buvo laikomi tarpininkais tarp šio pasaulio ir anapusinio, žemės ir dangaus, rodo gilų jų simbolinį reikšmingumą. Šie sodai buvo kaip jungiamasis elementas, kuris sujungdavo žmones su dvasiniu pasauliu. Kabinami virš stalo, jie sukūrė erdvę, kurioje šeima rinkdavosi, ir tikėta, kad šie sodai saugo, puošia ir apsaugo šią erdvę. Sovietų okupacija išties turėjo didelį poveikį tautinėms tradicijoms, įskaitant šiaudinių sodų rišimą. Tautinės kultūros ir papročių slopinimas tuo metu turėjo įtakos daugeliui tradicinių praktikų, ir šiaudiniai sodai buvo smarkiai paveikti. Tačiau pastebėtinas šių sodų atsinaujinimas ir populiarėjimas šiuolaikinėje visuomenėje. Tai būdas atgaivinti senovinę tradiciją, siekiant išsaugoti ir perduoti kultūrinį paveldą. Vieniems tai gali būti estetinio interjero elementas, o kiti, matydami gilų simbolinį prasmės turinį, gali investuoti į šiuos sodus kaip į tradicinę dvasinę apsaugą ir aplinkos harmoniją. Analizuojant šią tradiciją atskleidžia, kaip šiaudinių sodų reikšmė ir interpretacija gali kisti su laiku, prisitaikydama prie šiuolaikinių poreikių ir supratimo apie kultūrinį paveldą. 2023 metų gruodžio 6 d. Lietuvą pasiekė džiugi žinia. Į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta Šiaudinių sodų tradicija! Atrenkant vertybes į UNESCO Reprezentatyvųjį sąrašą taikomi penki kriterijai: jos turi atitikti UNESCO nematerialaus kultūros paveldo bei kultūros įvairovės ir žmogaus kūrybingumo sampratą, turėti pagrįstus ilgalaikius išsaugojimo priemonių planus.

Kai tradicija yra pripažįstama kaip pasaulio nematerialaus paveldo objektas, ji tampa ne tik kultūrine vertybe, bet ir tautos atsakomybe. Šiaudų rišėjų pastangos populiarinti šią tradiciją per sodų pardavimus gali tikrai prisidėti prie jos vertinimo ir puoselėjimo. Įtraukimas į UNESCO paveldo sąrašą padeda didinti šios tradicijos prestižą, pritraukia dėmesio tiek iš vietinių, tiek iš tarptautinių turistų, kurie gali būti suinteresuoti įsigyti autentiškus šiaudinius sodus kaip unikalius suvenyrus. Tai, kad paveldas įgauna reikšmę, kai jis yra pripažįstamas tarptautiniu mastu, yra dažnas reiškinys. UNESCO palaikymas gali suteikti kultūriniam paveldui didesnį prestižą, o tai gali lemti didesnį susidomėjimą ir pagerinti jo ekonominę vertę. Mano asmeninė patirtis su šiaudiniais sodais, kuriuos pati kuriu, manau yra puikus pavyzdys, kaip paveldas gali gyvuoti ir evoliucionuoti per kartas. Mano įsipareigojimas šiai tradicijai ir noras ją perduoti kitiems yra svarbus aspektas, prisidedantis prie jos išsaugojimo. Šis požiūris suteikia papildomą perspektyvą į paveldo reikšmę, kuri įtrauktą į UNESCO sąrašą, ir atskleidžia, kad šis pripažinimas turi ne tik kultūrinę, bet istorinę reikšmę vietinei bendruomenei.

Mano rišamos heksagramos iš šiaudų, kaip suvenyras, telpa į 15cmx15cm dėžutes, kurios neša mūsų protėvių žinią po visą pasaulį. Ši nedidelė heksagrama, dar vadinama Dovydo žvaigždė, kaip pranašas neša šiaudinių sodų simbolinę reikšmę lietuvių tautai. Tai priminimas, kad šiaudiniai sodai lietuviams simbolizavo dvasinės darnos dėsnius. Iš trikampių sudarytoje heksagramoje slypi praeitis, dabartis ir ateitis, aukštyn nukreipta viršūnė yra mūsų vidiniai ketinimai, norai siekiai, troškimai, o žemyn nukreipto trikampio viršūnė – tų siekių išdava. Ji simbolizuoja žmogų, vyrą ir moterį, kaip jungiantį dangaus ir žemės pasaulius, žmogaus sielą. O kartu tai praktiška lietuviška sapnų gaudyklė, kuri tikime, kad išvalo erdvę ir besisukdama pripildo ją gera energija. Kviečiu norinčius įsigyti šių suvenyrų susisiekti su manimi asmenine žinute.

Jūsų Jolita

Visada augalais puoselėjome savojo kiemo erdves. Norėjome, kad jis būtų jaukus ir atitiktų mūsų poreikius. Kadangi domiuosi lietuviškomis tradicijomis, senuoju Lietuvos baltiškuoju tikėjimu, kieme atsirado erdvė vaistiniams augalams, kuriuos mėgstame naudoti ne tik arbatoms, bet ir pirties metu. Bėgant laikui kilo mintis, visa sukurta erdve pasidalinti ir su kitais žmonėmis. Prieš dalinantis erdve su žmonėmis, turėjau užduotį, o kaip pasivadinti, kad atskleistumėme vietos išskirtinumą. Pirmoji mintis apie pavadinimą kilo, tada kai vieną vasaros vakarą sėdėdami su vyru ant suolelio, gėrėme gaivaus vakaro ir kvapnių naktibaldų kvapą. Vėliau pastebėjau, kad mūsų kieme vyrauja kvapnūs augalai. Levandos, pipirmėtės, bazilikai, mairūnai. Tad tęsiau kvapnių augalų sodinimus. Taip kieme atsirado jazmino, alyvos krūmai. Pavasarį išdygsta kvapnūs hiacintai, narcizai, pakalnutės. Prieš kelis metus užuodžiau kaip skaniai kvepia žydinčios vynuogės, kurių kieme tikrai netrūksta. Jos padeda formuojant jaukias uždaras erdves. Kadangi mėgstame pirtis ir su vyru esame šeimos pirtininkai jau daugiau nei 20 metų, o aš turiu edukologijos išsilavinimą, tad pradėjau vesti Lietuviškos pirties edukacijas, taip pat išskirtines pirties procedūras moterims, kurios niekada nebūna vienodos. Pirties procedūroms reikėjo medaus. Taip mūsų kieme atsirado bitės, kurios yra išskirtinai mano vyro užsiėmimas. Atsiradus bitėms, vaistažolių gėlyną, papildė anyžiniai lofantai, facelijos, raudonėlis. Vėliau atsirado tokie augalai kaip diemedis, pelynas, melisa, mėta, medetka, ežiuolė, vaistinis šalavijas, kalninis šalavijas, vaistinė ramunėlė, kraujažolė, vaistinis čiobrelis, citrinis čiobrelis, gaurometis. Vienmečiai bazilikas, mairūnas, rozmarinas. Bėgant laikui labai norėjosi atskiro rožyno, nes šias gėles labai mėgstu. Tad rinkomės daugiausia kvepiančias rūšis. Vėliau norėjosi gėlyno, kuris džiugintų savo žiedais. Tad atsirado, rododendrai, hortenzijos krūmai, vienadienės, astilbės, monmardos, raktažolės, flioksai, aubrietės, gvazdikai, lauko juka, vilkdalgiai ir dar daug kitų augalų. Prie baseino erdvių derinau smilginius augalus, taip atsirado kieme miskantai, lendrūnas, soruolė, perkūnropė, uolaskėlė, švendras. Praeitais metais kieme įsirengėm natūralų baseiną, kurio gerai mikroflorai, labai svarbūs augalai, tad kieme atsirado vandens lelijos, vingiorykštės, ajarai ir kiti vandens augalai. Turint ir vis kasmet plečiant augalų kolekciją gimė augalų edukacijos idėja, kurios metu atvykę svečiai gali susipažinti su augalais, jų paslaptimis, bei jų išskirtinėmis savybėmis. Stebėti, kaip iš augalų išgaunama vadinama augalų siela – eterinis aliejus. Stebint sapnų gaudyklių populiarėjimą ir jų atkeliavimą iš kitų kultūrų, atsigręžiau į mūsų protėvių suvokimą apie pasaulio darną. Taip atradau šiaudų sodus, kurie jau nuo šių metų yra įtraukti į UNESCO pasaulio nematerialaus paveldo objektą. Man pačiai ši tradicija – paveldas yra labai svarbus. Ieškant sinergijos tarp praeities ir dabarties atsirado išskirtinė idėja, atvykstantiems svečiam iš svečių šalių siūlome įsigyti šiaudų sodo suvenyrą, kurį saugiai nedidelėje dėžutėje gali parsivežti namo. Tuo pačiu Kvapų kiemelio erdvėje siūlau pagal poreikį šiaudų rišimo edukaciją. Tai išskirtinė tradicija, kuri manau parodo mūsų tautos pasaulio suvokimą, į kurį verta įsigilinti ir suprasti. Kuriant išskirtinę erdvę susiliejant su gamta bei besidomint žmogaus savęs pažinimo procesais, baigiau taikomosios etikos magistrą, bei pradėjus studijuoti socialinės antropologijos magistro studijas atsirado poreikis rasti išskirtinį savęs pažinimo metodą kuris būtų susipynęs su gamta, gera emocine, dvasine, bei fizine sveikata. Taip į Kvapų kiemelio edukacijų erdvę atkeliavo Baltiškos lilos gyvenimo žaidimas, kurį gali atrasti kiekvienas grupiniuose žaidimuose arba individualiuose susitikimuose. Kadangi kvapas yra vienas iš žmogaus pojūčių, kuris mus gali nukelti į prisiminimus, kartu su vyru kuriame erdvę sau ir žmonėms, kad gamta būtų arčiau ir džiugintų ne tik vaizdu, bet ir kvapais, kurie padeda greičiau atstatyti vidinius žmogaus resursus. Vasaros metu priimame svečius ne tik edukacijoms, bet ir nakvynei. Dažnais atvejais svečiai atvyksta keliaujantys per Lietuvą, tad praleisdami mūsų erdvėje nors vieną naktį, gali prisiliesti prie Lietuviškų tradicijų ir mūsų tautos pažinimo. Džiaugiamės, kad tai ką kuriame kartu su visa šeima atneša mums vidinio džiaugsmo, o atvykusiems padovanoja daug gerų emocijų ir poilsio akimirkas.

Kas kartą ruošdama Kvapų kiemelio erdvę atvykstantiems svečiams, galvoju apie juos ir apie jų savijautą. Tai erdvė, kurioje pasikraunu bei turiu galimybę pasidalinti mūsų rankomis sukurta ir išpuoselėta išskirtine erdve, kurioje susipina gamta, žmogus, kūnas ir siela.

Daugiau apie Kvapų kiemelį galite rasti: http://www.kvapukiemelis.lt

Su meile Jūsų Jolita    

Kai pirmą savaitę pradėjau dirbti socialinių paslaugų skyriaus vedėja, iš visų sutiktųjų, įstaigų, organizacijų, žmonių dirbančių socialinėje srityje nieko negirdėjau tik užuojautos žodžius. Ne sveikinimus, bet užuojautos. Ir vis mąsčiau dėl ko? Galvojau, gal sunku dirbti šioje srityje, nes visgi reikia daug empatijos, atjautos, nes klientai, kuriems organizuoji ir administruoji paslaugas senyvo amžiaus žmonės, asmenys su negalia, vaikai palikti tėvų, emociškai sunku. Labai nustebau, nes esu motyvuota padėti kitiems, tad nesupratau dėl užuojautos žodžių, nes emocinio sunkumo nebijojau. Kai vieno renginio metu prisistatant viceministrei, ji palinkėjo stiprybės ir kantrybės, o kitas asmuo informavo, kad savivaldybėse didelė kaita socialinių paslaugų skyriaus vedėjų, nes sunku „pavežti“ tokį krūvį, iš viso suglumau. Natūraliai iškilo klausimas, gal be reikalo pasiryžau dirbti šioje pozicijoje? Niekam ne paslaptis man iššūkiai patinka, nes tikiu, kad jie augina mane ne tik kaip specialistą, bet ir kaip asmenybę. Ir mano klausimas buvo visiškai teisingas, nes visa šios pradinės „užuojautos puokštė“ išryškėjo po daugiau nei pusės metų darbo.

Pastarosiomis dienomis labai dažnai galvoju ar tikrai esu ten kur noriu būti ir ar tikrai esu ten kur turiu būti. Šiandien viename susitikime galvojau kaip būtų smagu teikti paslaugas žmonėms, padėti jiems tiesiogiai, nes šioje pozicijoje praktiškai niekada negauni grįžtamojo ryšio, kuris dažnu atveju paslaugos teikėjo pozicijoje yra greitas ir labai motyvuojantis teikti pagalbą toliau. Kai dirbi tiesiogiai su paslaugos gavėju, emociškai lengva judėti pirmyn. Būna ir nesėkmės istorijų, bet kai turi nemažai kompetencijų, daugiau išgyveni sėkmės atvejų, o jie suteikia energijos keltis kas rytą ir daryti pasaulį vis gražesnį ir gražesnį. Uždega viduje ugnelę padėti ir eiti tolyn. Deja dabartiniame mano darbe, per beveik vienerius metus darbo, išgirdau padėką tik iš dviejų žmonių. Kai dirbi nuoširdžiai, dėl žmonių nematomą, popierinį darbą, labai dažnai pagalvoji, kad tavo darbas labai nereikšmingas. Juk jis susijęs tik su dokumentų rengimu, raštų paskirstymu kiekvienam specialistui pagal kompetencijas, susitikimais, komisijomis, renginiais, pasitarimais, komitetais, tarybomis. Dažnas tokį darbą labai romantizuoja. Deja, bet jame mažai romantikos, tačiau tikrai yra daug reikalavimų, daug lūkesčio į tave ir į specialistus, daug spaudimo, daug pasikeitimų, daug „reikėjo vakar“. Kas tikrai nemotyvuoja, o kaip tik viduje pasėja vis didesnes abejones ir kelia dar didesnius vidinius klausimus. Ar aš tikrai esu ten kur turiu būti?  Pradedi labai abejoti ir tik gebėjimas matyt plačiau, žvelgti globaliau atmerkia akis kasdieninėje rutinoje ir ateina  wow momentas, ir supranti, kad padedi žmonėms ten kur esi. Tai nereiškia, kad mano darbo vietoje būdamas kitas žmogus darytų blogiau nei aš, čia apie tai, kad darome pokytį, kurio iš karto nepajaučiame, nematome, neapčiuopiame. Sunku save įtikinti, kad tavo darbas  yra reikšmingas, nes jis ne tik nematomas, bet ir retai kada turintis atgalinį ryšį. O kaip ten žmogui, kaip tavo klientui? Labai tikiu, kad kitas darytų lygiai tą patį kaip ir aš, o gal net ir geriau, nes jo būtų kitokie tikslai šioje srityje nei mano. Kiekvienas prisidedame tuo, kame matome prasmę. Tad svarbu ir pačiai nepamiršti savo užsibrėžtų tikslų atėjus į šią poziciją. Mąstyti globaliai, veikti lokaliai. Užtikrinti kuo didesnę sklaidą apie teikiamas socialines paslaugas, kurios gali pagerinti kiekvieno senyvo amžiaus žmogaus, asmenų su negalia, socialiai pažeidžiamų vaikų ir jaunuolių gyvenimą. Ir čia ne apie tai, kad kiekvieną išgelbėti ar kiekvienam padėti, čia apie kuo didesnį skaičių žmonių, kurie gali pasinaudoti jiems priklausančiomis paslaugomis, bet tiesiog niekada nėra su tuo susidūrę arba nežino kur kreiptis ar ko paklausti. O jeigu ne socialinė rizika ar atskirtis, tai senatvė  ištinka dažniausiai visus.

Ir „užuojauta“ dirbantiems socialinėje srityje ne dėl to, kad čia labai sunkūs klientai, bet dėl to, kad daugelis nevertina šios srities specialistų indėlio į visuomenės socialinės padėties gerėjimą arba kitaip sakant prie gero greit priprantame ir greitai pamirštame, o kaip buvo prieš 5 ar prieš 10 metų šioje srityje. Šios srities specialistams turime didelius lūkesčius, kurių patys specialistai negali kontroliuoti, o kai visuomenė tau iškelia lūkestį, o tu neturi jėgų jo atliepti, pasidaro emociškai labai sunku. Pagalvokime ar lengva būti gera mama, geru tėčiu, gera dukra, geru sūnum, geru mokytoju, geru gydytoju, geru policininku ir t.t.? Ar vietoje to, kad keldami didelius lūkesčius kitiems, neturėtume atsisukti į save? O ką aš padariau kad šalia esančiam žmogui būtų geriau ir lengviau? Ar tikrai visais atvejais yra žodis „jis privalo, tai jo darbas“? Jeigu yra tik prievolė, o nelieka prasmės, kompetentingas, stiprus ir protingas žmogus sako „Viso gero, tai ne man, aš žinau savo  vertę“, o gal norime, kad šiose, strategiškai svarbiausiose Lietuvai srityse dirbtų tokie žmonės kurie nevertina savęs ir viską daro tik dėl to, kad reikia?     

Manau daugelis specialistų kurie dirba dėl žmonių sutiks, ne užuojautos mums visiems reikia, o daugiau pasitikėjimo mumis, paprasto „ačiū“, kuris prašviesina dieną, ir viduje pasidaro gera, nes žinai, kad tai ką tu darai yra reikalinga kitiems. Tavo, nors ir nematomas darbas, bet jis yra prasmingas ir labai reikalingas.

Jūsų Jolita, ir šį kartą labai prašau komentaruose grįžtamojo ryšio, kuris atneša nors grūdelį mano pasidalintų minčių prasmės. 😊

Ar kada nors teko spręsti svajonės problemą? Pastaruoju metu turiu problemą, nes nežinau ko norėti. Atrodytų kvaila, bet… Esu be galo dėkinga už viską ką turiu. Esu dėkinga gyvenimui už visas surinktas patirtis, esu dėkinga kiekvienam žmogui, kuris atsirado mano gyvenimo kelyje, kiekvienas iš jų buvo mano mokytojai įvairiais būdais. Ir kasdien vis dar renku patirtis, su dideliu emocijų spektru, nuo pykčio iki palaimos būsenos, geriu kiekvieną jausmą su pasimėgavimu, pradžioje atpažįstant, vėliau priimant, paskui sąmoningai suvokiant kas įvyko. Tada užplūsta dėkingumas kiekvienai situacijai, problemai, kuri iškilo. Per tai aš augu ir einu savo gyvenimo keliu. Na o grįžtant prie svajonių… Sakoma svajoti reikia atsargiai, ir galiu 100 procentų patvirtinti, kad tai ne iš piršto laužti žodžiai. Svajonių išsipildymą per gyvenimą patyriau daug kartų. Labai sąmoningai iš širdies, vizualizuojant. Svarbiausia viso to sąlyga visada buvo svajonė be strategijos, be planų, tiesiog su dideliu noru, viduje vis kartojant, noriu. Visada kartoju savo klientams, svajokite. Negalvokite ir neplanuokite kaip, tiesiog svajokite, gyvenimas sudėlios taip kaip reikia ir dažniausiai pačiais netikėčiausiais būdais. Svarbiausias momentas visame šiame procese, padaryti viską kas priklauso nuo tavęs. Pasidomėti, paklausti ir matyti galimybes.

Vakar kai sprendžiau svajonės problemą, na ko čia iš tikro iš širdies gelmių norėti, nes tik tokios svajonės turi tendencija pildytis, buvo labai sunku.  Kadangi protas šiuo metu mano gyvenime užgrūstas materija ir išeiti į proto laisvumą užtrunka laiko. Turiu kelias metodikas ir viena iš jų dažnai pasitarnauja, kai reikia greito rezultato, nes juk protas nori visko greitai. Atsakymų, aiškumo, tikslų, strategijų, planų, o proto nuraminimas nėra labai lengvas darbas ir jis neišsijungia mums panorėjus. Tad kažką reikia daryti kas padeda, nuraminus protą atrasti tai, kas jo būna užtriukšmauta. Ir po keturių kilometrų tik ėjimo, dangaus ir medžių viršūnių stebėjimo, už kurių leidosi saulė, protui nurimus ir likus tik dėkingumui, žengiant paskutinius žingsnius atėjo svajonė. Tikra, nuoširdi, be materijos planų, be strategijų, be man žinomų būdų, tiesiog mano svajonė. Ir čia turbūt svarbu pasidalinti savo atradimu, kad svajoti irgi reikia mokėti. Nors čia manau taip pat yra proto žaidimai. 😊

Sakoma patirtys nepriklauso mums, svarbu ne tik jas patirti, atpažinti, padėkoti, bet ir dalintis. Tad jeigu jaučiat, kad norit kartu, ten kur materialus pasaulis, susiduria su sielos keliais, galiu palydėti ieškant savo metodų ir būdų, kaip nuraminti protą,  atrasti savyje dėkingumą, svajoti ir nuolat augti savo tempu, savo patyrimuose, juos atpažįstant.  

Išdrįsk, svajok ir veik, o visa kita atsiras savaime.

Jūsų Jolita

Kai buvau jauna, išgyvenau stiprią egzistencinę krizę. Kai atrodė, kad esu viena pasaulyje, niekam nerūpiu ir niekas manęs nemyli. Tuo metu meilės nejaučiau ne tik iš aplinkinių, bet ir iš savęs pačios. Niekas nebuvo įdomu, nieko nesinorėjo, jautėsi tik beprasmybė visoje dienoje. Kasdienis liūdesys, keliant save į vis blogesnius prisiminimus ir išgyvenimus, tik klampino ir atrodė, kad iš to liūno niekaip neišbrisiu. Dar ir šiandien žinau, kaip lengva save nukelti į aukos poziciją ir tikėtis, kad kitas išgelbės tave. Kad kitas kaltas dėl to kaip aš jaučiuosi. Kad kitas kaltas, kad man blogai. Dabar manau, kad tai kiekvieno jauno žmogaus virsmas į už save atsakingą suaugusį žmogų, kuris supranta, kad tik jis atsakingas už savo sprendimus, jausmus ir galų gale visą gyvenimą. Puikiai atsimenu, kiek kainavo ašarų realus suvokimas, kad tik aš sprendžiu, kaip čia bus tame gyvenime. Kur aš pati apsispręsiu gyventi, mokytis, su kuo gyvensiu ir su kuo bendrausiu. Esu ir visada būsiu dėkinga mamai ir tėčiui, kurie leido užaugti. Užaugti, realiai, be imitacijos. Tikiu, kad žvelgiant į mano daromas klaidas ir vis klumpant, skaudėjo širdį. Jei buvo šalia, kartais paburbant, kartais su gal ir skaudinančiais posakiais ir šiandien visiškai nesvarbu, kaip skaudėjo. Kartais ne tik kūną, bet ir širdį, tačiau svarbus rezultatas. Sąmoningo suvokimo, kad už visus priimtus ar nepriimtus sprendimus, atliekamus veiksmus ar neatliekamus veiksmus, nutylėjimus ar pasakymus, net savo jausmus atsakinga aš pati. Realios atsakomybės suvokimą pamenu, kaip labai skaudų dalyką. Kai ne tik protu ar širdim, bet ir kūnu pajaučiau, kad sprendžiu tik aš pati. Atsakomybės suvokimas atrodė uždėjo dar didesnę naštą ir bent jau man tai nebuvo labai daug džiaugsmo atnešanti akimirka. Kai nelieka teisės kaltinti kitą, o visa atsakomybė už tavo pačio gyvenimą atitenka tau pačiam. Ir tik smalsumas ištraukė iš liūdesio liūno kuriame tūnojau. Ir vis dar šiandien kai man kažkas neaišku, pabunda mano smalsumas. Kai koks žmogus sako, kad ne ne, čia taip negali būti, smalsumas padeda ieškoti. Ieškoti teisės aktų, ieškoti žmogiškumo, ieškoti dvasingumo, ieškoti mokslo, ieškoti naujų šalių, ieškoti naujų tradicijų, papročių, naujų pažinčių, naujų žmonių ir naujų veiklų. Kai žmogus sako nesuprantu, man širdis iš džiaugsmo suspurda, nes žinau, kad jam atsirado galimybė pajusti pažinimo džiaugsmą. Visada galime nusivilti arba visada galime rasti galimybes nusivylime. Svarbiausia smalsumas, noras ieškoti ir rasti sau, dėl savęs, o vėliau ir dėl kitų. Pažvelgus iš laiko perspektyvos, visada dėkoju savo smalsumui, jis suteikia drąsos veikti, atsirandant galimybei klysti, ir tokiu būdu išmokstant, kai reikia sakyti taip ir kai reikia sakyti ne. Girdint save, mylint save ir tokiu būdu leidžiant tave mylėti kitiems. O labiausiai myliu savo vaikišką smalsumą, jis būna tyras, nuoširdus ir be suaugusiųjų pasaulio peripetijų. Kai nežinai, drąsiai sakai, kad nežinai ir tada jo vietoje atsiranda žinojimas.

P.S. Smalsumo apibrėžimas iš interneto platybių.

Smalsumas – emocija turinti ryšį su natūraliu noru tyrinėti, nagrinėti bei mokytis. Ši sąvoka taip pat gali būti vartojama norint išreikšti pačią elgseną, sukeltą smalsumo emocijos. Ši emocija skatina naujų patirčių bei atradimų poreikį. Smalsumas kursto dvasinę, mokslinę ir technologinę žmonijos pažangą.   

Jūsų Jolita

Knygoje rašoma „Visi Butautų pusbroliai ir pusseserės palaikydavo artimus santykius, lankydavosi vieni pas kitus. Dviejų didžiulių Butautų lizdų atstovai iš Kuprės, Liolių pasakojo, jog jie susiję su Pašatrijos – Luokės Butautais. Jų seneliai Telesforas, Adomas ir Anupras pusbroliai, o kiti sako – broliai. Archyve, kol kas, dokumentų rasti nepavyko.“

Ši ištrauka iš knygos man atskleidė mano protėvių požiūrį į pasaulį, jiems svarbias vertybes ir žemišką paprastumą. Ar tai buvo kilmingi žmonės, tikrai ne, ar tai buvo mokslo žmonės, tikrai ne. Tai buvo paprasta šeima, kuriai nieko nereikėjo. Tarnavo kitiems, buvo stiprios sveikatos, augino vaikus ir džiaugėsi būdami vienas su kitu.

Įdomių gyvenimo istorijų, kurios priminė romanuose aprašomus gyvenimo nutikimus, turėjau garbės išgirsti  šio savaitgalio švenčių metu. Pirmoji istorija, kurią pavyko bent iš dalies išgirsti, buvo mano uošvio pasakojimas apie savo ištremto tėvo istoriją. Anyta dalinosi savo tėtės istorija. Trečią istoriją išgirdau iš savo tėtės apie sušaudytą visą jo mamos brolio šeimą. Mamos istorija apie savo tėtį, kai jis susipykęs su giminaičiais dėl požiūrio į valdžią, naktį kartu su ja grįžo namo atsistojęs nuo bendro stalo.   Viso savaitgalio pasakojimų „vinis“ buvo istorijos išgirstos iš mano senelio, kuris iš mūsų pasaulio išėjo prieš daugiau nei dvidešimt metų, brolio lūpų. Brolio, kuris jauniausias iš dvylikos vaikų ir jau likęs vienas iš jų visų didelio būrio.

Šių švenčių susitikimas ir juos lydintys pasakojimai nukėlė į protėvių gyvenimą, kasdienius darbus, istorijos peripetijas, laikmečius, valdžios pasikeitimų ypatumus. Kai po susitikimų išgirdau klausimą ar ieškau bajoriškos kilmės –  sau ir klausiančiam – atsakiau – pirma, esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus yra gyvas, kol jį atsimena, antra manau svarbu žinoti savo protėvių gyvenimo istoriją tam, kad galėtumei pažinti save. Suvokti, savo stiprios sveikatos, drąsos ar dvasinės stiprybės pamatus. Savo, kartais nesuprantamą pasaulio suvokimą, gerą širdį ir norą atiduoti kitiems net ir tai ko pats neturi. Norą ir siekį turėti didelį būrį namiškių aplink save. Taip pat tikiu ir tuo, kad kiekvienas esame baltas popieriaus lapas, tačiau atėjus  tam tikram gyvenimo etapui, ne kiti, bet tu pats rašai savo gyvenimo istoriją. O kad galėtumei ją rašyti pats, turi suprasti nuo ko atsispiri, kur tavo pradžia, kur tavo šaknys. Ir nepatikėsite kaip širdžiai gera girdėti kai tavo vaikas žino, savo proproprosenelio Telesforo vardą. Ir kartu kaip gaila, kad neturi galimybės žinoti visų keturių proproprosenelių vardų. Kai mano senelio brolio paklausėm, kodėl niekas nepasakojo gyvenimo istorijų? Jo atsakymas buvo elementarus ir paprastas – ar kada klausėt? Dabar galvoje kyla daugybė paprastų klausimų, kaip susipažino, kaip išsirinko, kaip gyveno, kaip nebijojo, kaip išdrįso? Dabar jau nebėra ko paklausti, o jeigu ir yra, kartais taip kvailai neišdrįstame paklausinėti. Manau svarbu klausinėti ir girdėti,  kad mūsų protėvių istorija būtų gyva, kad mes žinotume savo silpnybes ir stiprybes, kad mes kaip tauta žinotume savo istoriją iš gyvų pasakojimų, kad ji nedingtų pasaulio istorijos paraštėse, kad ji būtų gyva mūsų lūpose, mūsų vaikų lūpose, mūsų anūkų ir proanūkių lūpose, kad ji liktų GYVA. Kad Lietuvos istorija būtų gyva pasakojimuose apie paprastus žmones, kurie tuo metu gyveno. O gyveno jie, tikrai visaip.

Augant vaikams suprantu, kad mes savus vaikus pažįstame ir žinome daugelį jų gyvenimo nutikimų, nes mes nuo pat jų gimimo buvome šalia. Deja jie mūsų nepažįsta, nežino mūsų gyvenimo įvairių istorijų ir įvykių, kurie atvedė mus į bendrą gyvenimą. Dabar dažni pokalbiai su vaikais vyksta apie mūsų gyvenimo istorijas, pasirinkimus, pirmas meiles, pomėgius, pažintis, kuriuos lydi ilgi pasakojimai. Dažnai vaikai juos nutraukia dėl kantrybės trūkumo, bet tikrai žinau, kad bent dalis mūsų gyvenimo pasakojimų nugula jų atminties kloduose ir tikiu, kad šiuos pasakojimus jie pasakos toliau. Apie paprastus žmones, kurie jiems suteikė gyvybę ir juos užaugino taip kaip mokėjo geriausiai. 

Jūsų Jolita

Prieš 20 metų atlikau tyrimą Marijampolės savivaldybėje apie nepilnamečių nusikalstamumą. Jau tada specialistai su kuriais bendravau, kalbėjo apie nepilnamečių psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Pastarosiomis dienomis teko jau man pačiai kaip specialistei kalbėti su žurnalistais apie vadinamas „kietas“  priemones siekiant užkardinti nepilnamečių psichoaktyvių medžiagų vartojimą ir „minkštų“ priemonių svarbą šioje srityje, tačiau taip norisi šiandien pažvelgti giliau. Tai kas pradėjo formuotis prieš 20 metų ir šiandien įgauna pagreitį, atradimuose sau, visos savo pačios surinktos ir renkamos patirties prasmę.

Šioje srityje išskirčiau tris didžiausius iššūkius, kuriuos svarbu aptarti.

Pirmasis – visuomenės požiūris. Nė viena kietoji priemonė neveiks, kad ir kiek jų būtų priimta valstybės lygmenyje, jeigu šalia esantys suaugusieji ignoruos ir apsimes, kad nemato, jog nepilnamečiai daro nusikalstamas veikas. Svarbu turbūt susitarti ir žinoti, kad psichoaktyvios medžiagos yra visos medžiagos veikiančios centrinę nervų sistemą, keletas pavyzdžių alkoholis, tabako gaminiai, elektorinių cigarečių skysčiai ir visos kitos medžiagos, kurios yra vardinamos įvairiuose tinklalapiuose internete. Jų visų turėjimas ir\ar naudojimas, visiems nepilnamečiams užtraukia administracinę atsakomybę, kai kuriais atvejais ir baudžiamąją atsakomybę. Ir visiškai nesvarbu kiek jiems yra metų. Vyresniems pritaikoma Administracinių nusižengimų kodekse numatyta atsakomybė ar Baudžiamajame  kodekse numatyta atsakomybė, tačiau jaunesniems nors ir nutraukiami ikiteisminiai tyrimai, tačiau jų atsakomybės klausimas yra keliamas taip pat, tik svarbu pabrėžti, kad kiek kitame formate. Ir man visada labai skaudu girdėti, kai visi kalba, kad jiems nieko nebūna. Būna, tik ne iš karto baudžiama ir ne iš karto uždaroma į įkalinimo įstaigas. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, tikrai nepilnamečiams yra keliamas klausimas apie jų padarytą galimą nusižengimą ar nusikaltimą, tačiau daugiau peržiūrint ne tik nepilnamečio, bet ir visos šeimos aplinką ir pagalbos poreikį. Tad tai kas išryškėjo prieš 20 metų, man kaip studentei, šiomis dienomis veikia. Netobulai, gal ne taip kaip turėjau viltį, bet už pirmą nusižengimą nepilnamečių nebaudžia, o galvojama kaip galima padėti vaikui ir šeimai, kad toks nepilnamečio elgesys nepasikartotų. Kaip ir minėjau ne tobulai, bet tai daug geriau, nei kaip buvo prieš 20 metų, nebuvo ne tik kad atsakomybės, bet ir kai paauglys savo nusikalstamu elgesiu bando prisišaukti suaugusiųjų pagalbos, jis ignoruojamas, o to pasėkoje nusikalstama veika ne tik tęsiasi, bet ir žiaurėja. Dar vis grįžtu prie to, kad turbūt be galo svarbus mūsų, kaip visuomenės pakantumas tam kas vyksta aplinkui. Net ir tuo atveju kai jaunimas mus pasiunčia toli, toli vis tiek manau verta jiems realiai ištransliuoti, kad kai jie gatvėje rūko, jie daro nusikaltimą, nes mes nežinome, kuriuo metu, kuriam nepilnamečiui tai gali būti lemiamas sakinys. Mums tai nieko nekainuoja, bet parodo nepilnamečiams, kad mums visiems, suaugusiems žmonėms, ne tas pats, kaip jie elgiasi, kad mes matome ir mums visiems rūpi.

Antrasis – daugiau tylime ir mažai kalbame. Kitaip sakant, nekalbant galvojame, kad problema išnyks. Mano nuomone, tai yra sovietinio laikotarpio palikimas. Penkiasdešimt metų gyvenome sistemoje, kurioje iškilus problemai, reikėjo ne apie ją kalbėti, bet jeigu įmanoma išspręsti, tai išspręsti tyliai, o jeigu neįmanoma išspręsti, labai svarbu nuslėpti ir kad tik niekas nesužinotų. Kai nekalbame, tylime ir neigiame esant problemai, problema neišsisprendžia, bet dar labiau didėja. Tad labai svarbu kalbėti, skelbti, informuoti. Kuo daugiau kalbame, dalinamės patirtimis, informacija kurią turime, leidžiame ir pačiam jaunam žmogui apsispręsti. Žinios yra galingas ginklas, kuris įgalina žmogų pasitelkus kritinį mąstymą nuspręsti pačiam. Prisimenu savo pačios patirtį, kaip mokykloje, paprastai metai iš metų kabantis ant sienos informacinis stendas apie psichoaktyvias medžiagas vieną dieną, kai turėjau laukti prie vieno iš mokytojo kabineto ir neturėjau ką veikti, skaičiau kas tame stende parašyta. Tai ką perskaičiau mane labai nustebino ir tvirtai apsisprendžiau niekada nevartoti cheminių medžiagų, kurios paveikia smegenis negrįžtamai. Tuo metu mano draugų tarpe (gerai besimokantys mokiniai, mokyklą garsinantys sportininkai, „gerų tėvų“ vaikai) buvo, kas naudojo „žolę“, LSD tabletes, nors ir kaip jie sako tik savaitgaliais, bet man kažkada atsitiktinai perskaitytas stendas, leido pasakyti ne LSD tabletei, kai man vieno savaitgalio metu buvo ji pasiūlyta. Svarbu nebijoti dalintis savo patirtimis, žinoma informacija, kalbėtis su nepilnamečiais, informuotis juos apie tykančias grėsmes, nors kartais mums atrodo, kad jie daugiau žino nei mes, deja. Ne visada tai ką jie žino yra teisinga informacija. Tad teisingos informacijos skleidimas turi būti vienas iš prioritetų, siekiant mažinti psichoaktyvių medžiagų naudojimą.

Trečiasis – tėvų ryšys su vaikais. Visada buvau ir visada būsiu už visas pozityvios tėvystės grupes ir mokymus. Ne tik dėl to, kad aš jas pati vedu, bet aš jas vedu dėl to, kad tai yra pagrindas norint užmegzti arba susigrąžinti ryšį su vaiku. Ryšys su vaiku yra pagrindas, siekiant kad vaikas jus girdėtų, o paauglys Jus matytų kaip autoritetą, kuriuo nori sekti. Kai daugelis tėvų atėję į įvairius grupinius užsiėmimus ar individualias konsultacijas klausia, kaip padaryti kad paauglys manęs klausytų, mano galvoje skamba vienas atsakymas – atrask savo vaiką iš naujo. Visuose lygmenyse kalbame apie tai, kad nepilnamečiai dažnais atvejais išgyvena stresą, kuris atsiranda dėl užimtumo, kasdienių ekranų naudojimo, aplinkinių lūkesčių į juos, draugysčių iššūkiai, o ką jau kalbėti apie paauglystės pokyčius, kūnas, emocijos, hormonai ir t.t. Kaip su tuo susitvarkyti, jeigu tu net neturi patikimo žmogaus šalia? Jeigu draugas kuriuo pasitikėjai, tave išdavė? Jeigu mama ar tėtis, skiriasi ir turi savo problemas, o tu jiems ne tik nedrįsti pasakyti, bet turi dar iš jų klausyti, kiek tėtis ar mama yra blogas ar bloga. Jeigu nedrįsti pasakyti jiems, kad tave atstūmė, kad su tavimi nedraugauja? Ką darytumėte Jūs? Kai socialinių tinklų pagalba elektroninės cigaretės yra šalia, o tu turi reikiama pinigų sumą, nes tau davė tėvai? Draugas pasakė, kad jis kai parūko, jam palengvėja, ne taip skaudu viduje. Anksčiau didžioji dalis nepilnamečių vartojo alkoholį, dabar susidėjus su draugu, gali gauti elektorinę cigaretę, o ją pasipildyti gali ir įvairiomis medžiagomis. Tad kai paaugliui emociškai sunku, o šalia nėra kuo pasitikėti, nes mama ar tėtis nežino, net paauglio draugų vardų, sunku papasakoti istoriją, dėl ko liūdna. Paklauskite savęs, ar pasakosite savo gyvenimo įvykius žmogui, kuris nepažįsta jūsų aplinkos, draugų ar pažįstamų žmonių? Dėl to, kad mes esame tėvai, savaime neturime teisės ar pirmumo, sužinoti tai kas rūpi, įdomu ar slapta mūsų paauglio gyvenime. Kad jis mums papasakotų, turime jį girdėti. Kai mes girdėsime savo paauglį, jis girdės mus. O tai yra galimybė, žinoti kas vyksta jo gyvenime, kad galėtume reikiamu momentu išgirsti ir padėti. Kad jis vietoje elektroninės cigaretės dūmo rinktųsi pokalbį su mumis – savo tėvais.

Jūsų Jolita