Autorius: Jolita Žukelienė

Šiai kelionei poreikis atsirado prieš 20 metų, tam, kad užsidarytų ratas, tam kad būtų atiduota skola, pagarbus išlydėjimas… Kas pakeitė požiūrį į gyvenimą, su begaliniu dėkingumu, su pagarba už tai, kad davė impulsą mano sąmoningo gyvenimo poreikiui ir ėjimui į priekį. Suvokiant gyvenimą kaip pilną galimybių ir laimės akimirkų.  

Ši kelionė ypatinga ne tik tuo, kad buvo labai simboliška ir sakrali, tačiau vienas jos nuotykis leido iš naujo pažvelgti į savo vaikus ir jais pasididžiuoti.

Kai prieš keturis metus išgirdau, kad DoFE programos dalyviai Auksinio žygio metu pasirinko nueiti iki Trolio liežuvio, tikrai nesupratau, kur yra tas Trolio liežuvis ir kaip jį pasiekti. Tik pagalvojau, kadangi tai Norvegijos vienas iš labiausiai lankomų objektų, tai tikrai prie jo yra ir privažiavimas ir neturėtu būti sunku jį pasiekti. Nors iš to žygio pasakotojų, girdėjau istorijas, kurios stebino, nes atrodė, kad ten jau jie kokioje laukinėje gamtoje buvo. 😊 Dar prieš pat kelionę kalbėjau su viena moterimi, kuri patikino, kad yra aikštelė ir reikės iki Trolio liežuvio palypėti apie 10 kilometrų. Dalinosi, kad pirmieji kilometrai sunkūs, o paskui viskas gerai. Kad avalynė tinka ir paprasta ir kažkaip labai ruoštis nereikia, svarbu pasiimti vandens ir ką nors užkąsti. Kadangi su šeima turėjome patirties Austrijos Alpėse įveikiant 25 kilometrus į kalną, tai pagalvojome, kad nebus lengva, bet mes šį kartą jau pasiruošią nusiteikią ir tikrai nebus taip sunku. Juk kartą su vaikais tai esame padarę. 😊

Pasirodo Trolltunga (Trolio liežuvis) nėra toks lengvai pasiekiamas objektas, kaip pasirodė iš pirmo karto. Tik atvykus į Odda iš Fredrikstad ir pasigrožėjus, nuostabia Norvegijos gamta, bei greitai besikeičiančiu ir labai skirtingu reljefu, išgirdome, kad nuo automobilių stovėjimo aikštelės tikrai reikės palypėti. Plius supratome, kad iki automobilių stovėjimo aikštelės, kuri yra arčiausiai Trolio liežuvio neprivažiuosime, nes ten galima patekti tik turint rezervaciją. Artimiausia rezervacija buvo liepos 20 d. tad mums šis variantas netiko. Mus priėmusi nakvynei šeimininkė, patikino, kad turime išeiti labai anksti, jeigu norime pasiekti Trolio liežuvį ir spėti grįžti ne naktį. Kadangi mes atostogaujame, tad mums ir 9 valanda ryto buvo labai anksti, nors ji patikino, kad reikėtų išeiti apie 6 – 7 valandą ryto.

Mes savo žygį į Trolio liežuvį, pradėjome 9 valandą ryto su striukėmis. Užėjusi į šalia automobilių stovėjimo aikštelės esančią parduotuvę, pastebėjus pirštines pardavime, pagalvojau, kad kaip gerai būtų pirštinės dabar. 😊 Šiek tiek paėjus pamatėme, kad yra galimybė pavažiuoti autobusu, kuris paleidžia prie tako, nuo kurio jokia transporto priemonė nebepadeda. Nutarėme važiuoti juo ir pataupyti kojas. Kai mus išleidinėjo iš autobuso pasakė laikus, kada galima grįžti su juo. Paminėjo valandas – nuo 17 ir 19 valandos kas 15 minučių. Pagalvojau, vėlyvi laikai mes turėtume suvaikščioti greičiau. 😊 Prieš išlipant autobuso vairuotojas palinkėjo sėkmės sugrįžtant. Toks didelis visų rūpestis ir tokios baimės kėlimas šiek tiek erzino. Viduje sukosi mintis, na kas ten tokio baisaus, eisim ir nueisim. Juk čia tik 22 kilometrai. Taip daug, bet na ne pasaulio pabaiga. Pradėjome eiti. Gamta aplinkui kerinti. Apvaliais akmenimis nusėtas visas slėnis. Aplinkui kriokliai, upeliai atrodo atsirandantys iš niekur… Kraštovaizdis, kaip iš animacinio filmo „Ledo šalis“, kai Kristoferis Aną atvedė supažindinti su savo šeima. 😊 Troliais. Ėjome ir kalbėjome su vaikais iš kur tie troliai ir dėl ko taip juos vadina. Pasijuokėme, kad Norvegija tikra trolių šalis, nes važiuojant į šią vietą matėme kelis slėnius, nusėtus tokiais rieduliais. Prasidėjo kopimas, tada dar vienas slėnis, nuo kurio matėsi ant kito kalno ledynas. Vaizdai aplinkui kaip iš atviručių. 😊 Aukštai kalnuose sutikome sniego, daug vandens telkinių. Tada dar vienas slėnis, tada dar vienas kalnas, tada dar vienas slėnis, tada kalnas. Keliaujant į priekį darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Tolumoje matėsi einantys žmonės ir atrodė, kad einam visi į tą pačią pusę, be tikslo, nes tikslo tiesiog nesimatė. Matėsi kiek dar turime nueiti, tačiau tikslas. Kur tas tikslas? Kur ta stebuklinga uola ant kurios, beje net nesiruošiau lipti. Mane tiesiog žavėjo galimybė pasivaikščioti po Norvegijos gamtą, bet šiame žygyje pradėjo rūpėti tikslas, nes tik pasiekus tikslą, turėsiu galimybę pasukti atgal ir eiti, ten kur komfortas, kur patogumas, kur poilsis.

Vandens turėjome pradžiai žygio, o vėliau pagal rekomendacijas vandenį pylėmės iš ten bėgančių krioklių ir vis ėjome. Akmenuotu, nelygiu tai aukštyn kylančiu, tai besileidžiančiu, gamtos mylėtojų ir šiaip smalsuolių, bei užsispyrusių turistų numintu, keliuku. Vis pasitikrinant ar vis dar einame Trolio liežuvio taku, ant akmenų ieškant T raidės. Tam, kad pasigrožėtumei aplinkui, reikėjo stabtelt, nes statant koją, visada turėjai pasitikrinti kur ją dedi. Einant į priekį nuolat motyvavau vaikus eiti link tikslo. Primenant, kad svarbu gerti vandenį ir žiūrėti po kojomis. Tokio amžiaus vaikų einant šiuo keliu sutikome tik keletą.

Kai atėjome iki eilinio kalno viršaus atrodė, kad jau turi matytis tikslas. Bet vis dar matėme tolumoje einant žmones. Viduje kirbėjo sakinys, na kiek galima eiti, jau tiek nuėjome. Mano sūnus visą laiką priminė, kad tiek kiek nuėjome į priekį privalėsime grįžti ir atgal. Tai pradėjo gąsdinti ne tik jį, bet ir mane. Besikeičiant slėniams, nuolat keitėsi reljefas ir galėjai pamanyti, kad vaikštai tai mėnulio, tai Marso paviršiumi, staiga pasiekiant vėl žemę. Paskutinį kartą didesnį medį matėme, tik prie automobilių stovėjimo aikštelės. Taip einant ir prarandant viltį, kad mes jau nepasieksime Trolio liežuvio uolos, žmonių pradėjo daugėti ir prieš savo akis pamatėme Trolio liežuvio uolą. Prieiti prie krašto ir pažiūrėti į apačią ir į pačią uolą, man buvo labai baisu. Bijau aukščio. Matydama ten lipančius žmones, negalėjau žiūrėti, nes aukštis buvo tikrai gąsdinantis. Susėdome su sūnum aptari mūsų nueito kelio. Jam buvo nelengvas iššūkis. Drąsinau jį, vis pabrėždama, kad jis atėjo, kad jis pasiekė tikslą. Nors jis abejojo savimi ir teigė, kad jam buvo labai sunku ir kad aš kaip nuolatinė palaikytoja turiu prisiimti nuopelnus. Tada jam ištariau: „Niekam neįdomu, kaip tu pasiekei tikslą, kas tau padėjo ar pakenkė ar kaip tau buvo sunku. Visiems įdomu tik tai, kad tu jį pasiekei. Tu pats atėjei iki šios vietos, niekas tavęs nenešė ir tai ką tu padarei ne kiekvienas tavo amžiaus vaikas padarytų.“ Pabrėžiau jam, kad šį žygį galės įsirašyti į savo gyvenimo aprašymą, nepamirštant paminėti kiek tada buvo metų, nes tai yra svarbi gyvenimo savybė, eiti į priekį. Jis išsitarė, kad sunkiausia buvo galvoti apie tai, kiek mums reikės grįžti atgal. Mano sūnus pasidalino, kad jis visą laiką galvojo apie visą kelią, kiek daug reikės nueiti ir kiek reikės daug sugrįžti. Man sukosi galvoje mintis, kad jeigu mes visi žinotume kiek reikės nueiti ir kaip bus sunku gyvenime, kad pasiektume bet kokį savo tikslą, turbūt nei vienas net nepradėtume. Prisiminiau savo studijas, namo statybą tuščiame lauke, pirmo verslo atsiradimą, pirmąjį savo darbą, pirmuosius savo vaikų gyvenimo metus, santuokos metus ir supratau, kaip svarbu ne pats tikslas, bet kelias iki jo. Jeigu jūs žinotumėte koks kelias laukia siekiant savo tikslo, visas jo duobes, nuopuolius, nusivylimus, sunkumus, vargus ar eitumėte juo? Jeigu taip, tai reiškia visas šis kelias buvo Jūsų, su patirtimis, kuris jus užaugino ir leido į gyvenimą pažiūrėti pilnomis galimybių, laimės akimirkų akimis. Tai labai svarbu einant savo gyvenimo keliu. 

P.S. Dukros drąsos ir noro dėka lipome ant Trolio liežuvio uolos. 😊 Paprašiau savo sūnaus pagalbos, man padedant eiti šia įspūdinga uola. Nors kojos drebėjo visa šeima užlipome. Džiaugiuosi turėdama juos visus. Kiekvienas skirtingas, bet papildantis ir užkraunantis mane judėti į priekį. Taip kaip sunkiai sūnus kelią įveikė einant į priekį, tikslo link, taip lengvai, pats  pirmas ėjo atgal. Pagalvojau, kokie skirtingi dalykai kiekvieną motyvuoja eiti. Mane motyvavo Trolio liežuvio uola, o sūnų motyvavo laukiantis patogumas ir komfortas namuose. Nors kelias atgal buvo toks pats koks ir į priekį, bet sūnui palaikymo jau nebereikėjo. 😊 Kas tave motyvuoja eiti į priekį? Koks tavo gyvenimo tikslas?

Jūsų Jolita

Visada buvau teisybės ieškotoja, nepatogi kitiems, tiesiai šviesiai sakanti ką galvoju. Gyvenimas mano principingą teisybės ieškojimą šiek tiek nuramino. Pati pastebėdavau, kad principai kurių laikausi nėra naudingi man pačiai. Kartais kai pažiūrėdavau iš kitos pusės pasirodydavo, kad aš nebuvau tokia teisi kaip maniau. Prieš gerus 15 metų pradėjau mokytis lankstumo, kritinio mąstymo, aplinkos stebėjimo. Principingumas, kategoriškumas ir užsispyrimas yra geras motyvatorius siekti savo užsibrėžtų tikslų, manau tai geras varikliukas atsistoti nuo sofos ir judėti pirmyn. Lankstumas, kritinis mąstymas, aplinkos stebėjimas padeda nebūti karštakoše, leidžia atsirasti racionalumui, pastebėti iš pirmo žvilgsnio nepastebimus dalykus, taip galima numatyti kelis žingsnius į priekį ir susidėlioti galimus scenarijus. Nors prieš tris metus kai išeidinėjau iš vienos darbovietės, man palinkėjo nebūti tokiai kategoriškai, o laikui bėgant pamatai tai sakiusį žmogų tam tikroje situacijoje labai kategorišką ir nelabai lankstų, supranti, kad kiekvienas gyvename savo suvokimo pasaulyje. Savo kategoriškumo ir lankstumo rėmuose. Ką išmokau svarbiausia būti sąžininga sau pačiai. Jeigu man atrodo, kad turiu būti tam tikroje situacijoje kategoriška, tebūnie. Jeigu jaučiu, kad reikia lankstumo, galiu būti ir lanksti ir prisitaikanti ir suvokianti, kad principai ne visada yra svarbiausia. Jautrumas aplinkai yra pats geriausias indikatorius, priimant teisingus sprendimus man. Kitiems mano kategoriškas ar lankstesnis sprendimas gali būti nesuprantamas, nenaudingas, kartais net kvailas, tačiau man jis tuo metu geriausias. Jautrumas aplinkai. Matyti, girdėti, uosti, liesti, jausti, būti tą akimirką, toje akimirkoje. Daugiau klausyti, stebėti visas aplinkui vykstančias smulkmenas. Jautrumas kitam žmogui, jo jausenai, liūdesiui, baimei, pykčiui, džiaugsmui. Atvirumas ir nuoširdumas viskam kas vyksta aplinkui, neignoruojant, neprabėgant, bet jaučiant. Visada, šį kito, ir kartu per kitą, savęs suvokimo jautrumą norėjau perduoti savo vaikams. Turėjau lūkestį, kad būnant atvirai ir nuoširdžiai su vaikais, jie bus tokie pat jautrūs aplinkai.

Kai vakar grįžus mano dukra iš mokyklos, pradėjo pasakoti apie susitikimą su Gintare Razulevičiūte, kuri yra neįgali, buvau atvira ir klausiausi. Gintarės pasidalintos mintys su vaikais, kaip ji tapo neįgali ir kad kai kažko netenkame tada suprantame to vertę, mano dukrai atvėrė savęs suvokimo galimybes.

Visada savo vaikams kartoju, kad mes su jų tėte padovanojome jiems kūnus, kurie yra jų tikrieji namai, kuriuos reikia mylėti, saugoti ir prižiūrėti, nes juos jie turi vienintelius, kuriuos sunku remontuoti, o pakeisti neįmanoma. Mano dukros pasidalinimas, kad ji visada galvojo, kad nieko čia tokio gerai nematyti į tolį, bet per Gintarės pasidalinimą, ji suvokė, ką iš tikro prarado. Suvokė, kaip svarbu save saugoti ir rūpintis savo kūnu. Savo, iš mokyklos parsineštu, patyrimu ji dalinosi su ašaromis akyse. Su jautrumu kitam ir jautrumu aplinkai, per tai suvokiant save. Tylėjau ir jos klausiau, su žavesiu, su akimirkos ypatingumu ir suvokimu, kad jos jautrumas kitam ir aplinkai tai atradimas sau, per save ir apie save. Po pasakojimo ji pasakė, kad labiausiai visą šį laiką norėjo apsikabinti mane ir man padėkoti. Padėkoti už išmokymą būti jautriai kitam. Būti empatiška ir padėkoti, kad leidau suprasti, kaip tai yra svarbu ir kokia tai dovana. Mums apsikabinus gėriau tos akimirkos jautrumą ir tyrą nuoširdumą.

Nors mano vaikams nėra lengva šiame pasaulyje būnant jautriems, emociškai pažeidžiamiems, dažnai kategoriškiems, o lankstumo dar tikrai reikės ilgai mokytis. Džiaugiuosi jais, kad net ir paauglystės laikotarpyje, net ir lankant valstybinę mokyklą, sugeba išlikti atviri ir nuoširdūs. Gebantys būti jautrūs kitiems ir aplinkai. Galintys išsakyti savo nuomonę, nors ne visada teisingą, bet savo. Iš savo patirties žinau, kad jų laukia nelengvas kelias, bet jis nuoširdus sau, atviras ir jautrus aplinkai, kartu ir kitam, tokiu būdu atrandant galimybę mokytis lankstumo. Kategoriškumas tai stuburo kaulai, o lankstumas, tai raumenų gebėjimas prisitaikyti. Be kaulų tvirtumo ir raumenų lankstumo, nebūtų galimybės judėti į priekį. Linkiu gebėti išlaikyti pusiausvyrą ir judėti pirmyn, pasitelkus stuburo tvirtumą ir raumenų lankstumą.

Jūsų Jolita

Nors per kasdienius darbus ir magistralinio greičio gyvenimo tempą, galime nepastebėti kaip vyksta pokyčiai, bet jie vyksta. Jie tokie lėti, kad kaip viename kino filme, mūsų gyvenimas didžiulio greičio, o pokytis mažo greičio. Mes prasilenkiame su pokyčio greičiu. Dėl šios priežasties sunku pastebėti tas mažas, kiekvieno žmogaus, kiekvienos institucijos ir kiekvieno specialisto mažus darbus, kurie ir tik jie daro didžiulius pokyčius ateities kartoms. Dirbdami iš širdies ir visu šimtu procentų. Nors ateityje pokyčio reikės dar didesnio ir dar geresnio ir mus pokytis visada vysis, bet jeigu gebėtumėme sustoti ir nors minutei leisti sau pastebėti pokytį, mes jį pamatytumėme. Kaip pradėjau dirbti atrodė, kad viskas gerai, jokio smurto, jokių patyčių, jokių narkotinių medžiagų, jokio pornografinio turinio, jokio seksualinio išnaudojimo, o jeigu jis ir buvo tai jo mąstai buvo nedideli ir atrodytų nieko blogo nevyksta. Kviečiau atvirai visus bendradarbiauti, išsakyti savo skaudulius, matomas problemas. Kviečiau netylėti, kai žinai, kad yra smurto, patyčių ir kiti atvejai. Žinoma įnešė daug apgaulės ir karantinas. Kai visi namuose, atskirti vieni nuo kitų, nėra kontakto. Aplinka problemų nejautė, tačiau kolegos, vaiko teisių specialistai nespėjo reaguoti į pranešimus. Jų buvo didelė gausa. Tokiu būdu atsiskleidė tėvų ir vaikų bendravimo ir bendradarbiavimo trūkumo mąstas, kantrybės stoka, emocijų valdymo trūkumas ir pozityvios tėvystės žinių poreikis. Kai vaikai grįžo į mokyklas, po karantino pradėjo ryškėti vaikų prieš vaikus smurto atvejai ir jų smurto kaip žaidimo formos suvokimas. Priklausomybių mąstas, jų amžiaus jaunėjimas, narkotinių medžiagų vartojimas. Ar visa tai buvo ir anksčiau? Tikrai taip. Dar 2006 metus, teko tyrinėti šias opes problemas Marijampolės mieste ir apie jas kalbėti su specialistais. Tik klausimas kiek jis matėsi, kiek buvome drąsūs tai pripažinti, girdėti ir matyti? Visos problemos kurios tik išryškėja, tai nėra daugiau darbo, tai nėra bloga, auganti karta, tai nėra kompiuteriniai žaidimai, tai ne aplinkos kaltinimas, bet tai pripažinimas, to kas akivaizdu. Ir tai yra vartai į pokytį, į kitokį suvokimą. Tik klausimas ar pastebėsime, išdrįsime ir eisime toliau darydami pokytį, ar bijodami daugiau darbo, didesnių krūvių, vėl keisim reagavimo sistemas ir tokiu būdu mažinsime matomumą, vėl leisime viskam likti pelkėje ir apsimetinėsime, kad problemų nėra. Problemų yra ir bus, juk tai gyvenimas. Be problemų ir klaidų, neturime galimybės eiti į priekį ir mokytis. Kiekvienas žino, kad mokymasis vyksta per klaidas. Jeigu gyvenimas be problemų ir iššūkių, jis tik verčia mus „gulėti ant sofos“ išlikti savo „komforto zonoje“ ir sėkmingai tingėti. Gal kiekviena kylanti problema, nėra problema, gal tai tik iššūkis, stebint asmeninio gyvenimo ir sisteminio požiūrio aspektu? Gal tai galimybė mums visiems judėti į priekį ir nenusiristi atgal į letargo miegą? Kviečiu pamąstyti ir prisiminti, kokia buvo jūsų vaikystė, kokia buvo aplinka kurioje augote, kokioje auga jūsų vaikai? Kaip atrodė miestas ar miestelis ar kaimas kuriame gyvenote? Kokius turėjote pasirinkimus? Ir čia turbūt svarbiausia – pasirinkimus. O kiekvienas pasirinkimas atneša asmeninę atsakomybę ir apie tai reikia kalbėti. Daugiau kalbėti su vaikais. Kviečiu daugiau stebėti savo pasirinkimus, o ne ieškoti kaltų aplinkoje. Nes ieškant visada rasite. Linkiu pasinaudoti šia galimybe mums visiems, vienas kitą drąsinant ir primenant dėl ko norime gyventi geriau, saugiau, patogiau. Tiesiog pasinaudoti galimybe judėti į priekį ir pastebint mažus pokyčius, tobulėti ir kaip asmeniui, ir kaip tėvams, ir kaip sistemai, ir kaip valstybei, ir kaip pasaulio žmonijos daliai.

Jūsų Jolita su daugiau darbo, bet atvira širdimi matyti, girdėti ir jausti

Savo praktinėje veikloje matau dviejų tipų tėvus. Kurie prisiima visą atsakomybę už vaikus ir tuos kurie visą atsakomybę perkelia vaikams. Jeigu galvotumėme kaip užauginti laimingus vaikus ir kaip padaryti, kad tėvystė suteiktų malonumą, o ne būtų darbas, kuris kasdien vargina ir sukelia tik problemas ir nuovargį, mes kaip tėvai turime suprasti, kad gyvenimas nebūna vien tik juodas arba vien tik baltas. Taip yra ir su atsakomybėmis. Negalima galvoti, kad visas problemas turi išspręsti vaikas ir aš kaip mama ar tėtis esu visiškai ne prie ko. Vakarykštė situacija, kai vienas iš tėvų neprisiima atsakomybės, bet ją visą perkelia ant vaiko pečių, matai kaip sunku ir vaikui ir tam pačiam suaugusiam. Problema niekur nedingsta, o kažkas ją turi išspręsti. Svarbu paminėti, kad institucijos problemų neišsprendžia, bet gali padėti jas išspręsti. Tik pats žmogus priima vienokį ar kitokį sprendimą. Dažnai tėvai atsiduria beviltiškose situacijoje ir pasiduoda, nes tiesiog baigiasi žinios, kūryba ar kitaip sakant nebeveikia tai, kas anksčiau veikdavo. Dažnai savo darbe girdžiu pavargusius, be pasiduodančius tėvus. Ir tai yra labai normalu ir su Jumis kaip su mama ar tėčiu yra viskas gerai. 😊 Turbūt svarbiausia šiose situacijose duoti sau pailsėti, bet nepasiduoti. Vaikas nėra vaikas, nes taip pasirinko ar įstatymo kūrėjams patinka skaičius 18 metų. Vaikas yra vaiku, nes fizinė, psichinė, socialinė jo branda jam neleidžia priimti tam tikrų racionalių, loginių sprendimų, kurie nesukeltų tolimesnių pasekmių fizinei, psichinei ar socialinei jo būsenai. Ir tai normalu, bet vaikai tikrai gali išspręsti vaikų problemas. Užsirišti batą, susipykti ir susitaikyti su kitais vaikais, rasti bendrą sprendimą su mokytojais, tačiau kas yra svarbiausia, kad mes suaugusieji turime padėti. Būti šalia ir svarbiausia, kad vaikas mumis pasitikėtų ir galėtų, bet kada kreiptis pagalbos. O tam, kad kam nors galėtumei padėti turime patys būti tvirtai, pasiruošę ir atviri suteikti pagalbą. Žinoma taip pat svarbu suprasti, kad yra problemų, kurių nei vaikai, nei mes – tėvai negalime išspręsti ir kartais tiesiog lieka vaikui, o kartais ir suaugusiems, susitaikyti su tuo kas vyksta aplinkoje. Čia lieka mums kaip suaugusiems svarbi misija būti šalia ir suteikti vaikui erdvę saugiai išsikalbėti ir būti išgirstam. Kartais mes kaip tėvai ar suaugusieji griebiam išspręsti problemas, patarimais, pasiūlymais, kartais moralais, savo gyvenimo pavyzdžiais. Galvojame, kad problemą reikia išspręsti čia ir dabar, taip sukeldami stresą ir sau ir vaikui. Kartais duodant laiko pats vaikas randa savo problemos sprendimo būdą, tik mes suaugusieji nepaklausiame vaiko, neduodame jam erdvės ir laiko pagalvoti, apsvarstyti ar pasakyti. Būna kartais ir taip, kad galvojame, jog vaikas nieko nesupranta ir nežino, o va mes žinome geriau.

Tai vis dėl to, kada tai yra vaiko atsakomybė ir kada tėvų? Jeigu į Jus kreipiasi kitas vaikas, suaugęs, Jūsų vaiko ugdytojai (darželio auklėtoja, mokytoja), įstaigų specialistai ar institucijos, dėl jūsų vaiko netinkamo elgesio, tada tai yra Jūsų problema, kurios vaikas vienas nepajėgus išspręsti.

Visais kitais atvejais – tai vaiko problemos, kurias jis pajėgus išspręsti, tik labai svarbu išgirsti, palaikyti ir padrąsinti. Gali ir pats vaikas kreiptis pagalbos į Jus ir čia svarbu neatstumti, bet išgirsti vaiką ir paklausti kuo galite padėti, o ne berti patarimus kaip žirnius. Juk mes, tėvai auginate laimingus, atsakingus ir pagarbius suaugusius, kurie norime, kad tikėtų savimi, gebėtų išspręsti problemas ir prireikus mokėtų prašyti pagalbos.

P.s. Jeigu turite aktualią temą ir norite apie ją išgirsti daugiau, rašykite komentaruose temos pavadinimą ir sulauksite mano įžvalgų.

Jūsų Jolita.

Nuo pat vaikystės gyvenu su klausimu, apie mūsų – žmonių, gyvenimo prasmę. Dirbame, kuriame. Kurdami dažnai griauname. Gamta mums dovanoja, mes pradedame imti ne tai kas mums dovanota, bet ko ir nedera liesti. Užsisukame tikslų – kurti, siekime. Siekiame bet kokia kaina pasislėpę už gėrio kūrimo tikslo. Apsižvalgę ir atsisukę atgal, pamatome tik griuvėsių vaizdą, pelenus ir tuštumą, nustekentą gamtą, savo liūdnus ir nelaimingus vaikus. Kurie pilni priekaištų dėl mūsų dėmesio stokos. Išsikeliame, kaip gyvenimo prasmę palikuonis, tačiau juos apleidžiame. Dažnai dėl tokių minčių būnu liūdna. Kaip vienos praktikos metu, manęs paklausė, kodėl tu verki? Mano atsakymas buvo labai paprastas, gaila pasaulio. Gaila gamtos, alkstančių vaikų, kariaujančių suaugusiųjų, šalia esančių ir nematomų vaikų. Gaila žiūrint kaip mes – žmonės, patys naikiname save ir deginame viską aplinkui. Po šios praktikos jau keli metai gyvenau su klausimu viduje. Ką mes kaip žmonija čia – žemėje darome? Kuo mes ypatingi? Kokia yra mūsų paskirtis ir tikslas čia?
Žmonės turi vieną didelę dovaną, kurią retai vertina, dažnais atvejais ir nelabai pažįsta. Tai yra emocijų ir jausmų pasaulį. Kurį gali išreikšti žodžiais, veiksmais ar net žvilgsniu. Žinau, kad šiuo metu tai geriausia parduodama prekė, tačiau tik šiandien, kai dar viena vasara prieš akis, nors žinojau, bet tik dabar suvokiau, kad jausmai ir yra dėl ko mes esame čia. Jausmus kuriuos sukeliame mes, kitam – šalia esančiam yra svarbiausia. Dalintis gėriu ar blogiu, mes patys nusprendžiame, savo laisva valia. Jausmas yra visa ko ašis. Ne namai, kurie gali sudegti, ne vaikai ir antra pusė, kurie gali palikti ar numirti, ne darbas, kuriame visada atsiras pakaitalas, ne draugai, kurie gali nusisukti, ne nuopelnai, dėl kurių galutinio rezultato nesame garantuoti, netgi ir ne sveikata, nes kartais ir sveiki žmonės miršta, bet jausmai, kuriuos mes patys jaučiame ir kuriais dalinamės su kitais. JT mokslininkai jau senokai kalba apie tai, kad ne pagal BVP turime reitinguoti pasaulio valstybes, ne pagal ekonomikos rodiklius, bet pagal laimės koeficiantą. Turiu nuostabią pažįstamą, Vitkroją Starkauskienę, kuri yra laimės ekonomikos ambasadorė. Ji kalba apie tai, kad laimingas žmogus yra našesnis verslui. Tad šiuo gražiu pavasarėjančiu metų laiku norisi visiems palinkėti dalintis laimės jausmu. Dažniau atsiprašyti, daugiau dėkoti, daugiau prašyti pagalbos ir daugiau girdėti kitus. Dovanoti dėmesį, pamiršti tai kas buvo ir džiaugtis šios dienos akimirkomis. Kai negalime dalintis laime, verta atsitraukti ir palaukti. Pailsėti ir pabūti su savimi. Kviečiu artimiau susipažinti su jausmų pasauliu, jį priimti, išmokti atpažinti ir mėgautis jo duodamomis stebuklingomis akimirkomis, kurios man ir yra gyvenimo prasmė.

Jūsų Jolita

Šiandien eidama netoli mokyklos pastebėjau rūkančius paauglius. Sustojau, žiūrėjau į juos ir galvojau ar sakyti ką nors ar ne. Virė stipri diskusija viduje. Ne tavo reikalas, ko čia kišiesi. Kita pusė, kaip tai nemano, juk aš matau, žinau, kad negalima, kaip aš galiu tylėti. Jie kenkia savo sveikatai, pažeidinėja įstatymą ir dar daro gėdą savo mokyklai. Jeigu aš matau, tai tampa ir mano atsakomybe. Negaliu tylėti.

Sukaupiau visą drąsą, prisiminiau savo stiprybę, žinias ir buvau nepakanti netinkamai besiformuojančiam elgesiui ir įstatymų nesilaikymui. Pasakiau, kad šiuo metu jie daro LR Administracinių nusižengimų kodekso pažeidimą, kad galiu juos visus nufotografuoti ir perduoti policijai. Paaugliai sustingo, nutilo pradėjo dairytis vienas į kitą. Dar karta perklausiau, ar reikia skambint policijai? Visi paaugliai sukišo nosis į telefonus, vienas drąsesnis išpūtė paskutinį elektroninės cigaretės dūmą. Laukiau. Tada liepiau slėpti savo elektronines cigaretes į kelnių kišenes ir grįžti į mokyklos teritoriją. Visi vaikinai tylėdami ir perdėtai susidomėję telefonų turiniu grįžo į mokyklos teritoriją. Eidama gatve vis žiūrėjau ar man nuėjus paaugliai negrįžta. Jie negrįžo, o man buvo laikas įvykio savianalizei.

Dėl kokios priežasties aš taip pasielgiau? Dėl labai paprastos. Myliu vaikus ir jie man rūpi. Negaliu būti pakanti tam, kas vyksta aplinkui. Suprantu, kad daugelis sakys, tai čia niekas nepasikeitė, jie grįš kitą pertrauką. Taip, jūs būsite teisūs, bet jeigu visi esantys šalia suaugusieji, praeinantys pro šalį būtų nepakantūs tam, kas vyksta aplinkui. Jeigu negalvotumėme čia ne mano reikalas, bet galvotumėme, kad visi vaikai yra mūsų visų. Aš svajotoja, žinau… bet kartais nepakantumas netinkamam elgesiui, jo sustabdymas, pasakymas, policijos pareigūnų iškvietimas ir dar daug veiksmų, kuriuos galime atlikti, tikrai gali padėti. Nebūna veiksmo be atoveiksmio. Gal jis negreitas, ne toks kokio tikėjomės, bet jis visada būna. Žinau, kad daugelis praeina pro šalį, ne dėl to, kad jiems nerūpi, bet dėl to, kad nežino ką daryti, bijo, skuba.

Galvoju ir apie savo vaikus, kiek būnu pakanti jų elgesiui? Kada yra jau ta riba, kai įsijungia nepakantumas iš meilės, jų elgesiui? Kai su tėvais kalbame per individualias konsultacijas ar tėvų grupėse, apie taisykles ir ribas, dažnai girdžiu, kad daugeliui tėvų atrodo, kad pas juos nėra namuose taisyklių, kad jiems sunku priversti vaikus jų laikytis. Ypatingai paauglystės laikotarpyje. Tačiau pateiktus tam tikrus pavyzdžius, dažnai išgirstu: „nu jau ne, to tai tikrai neleisčiau“. Va čia ir būna ta riba, kurią mes brėžiame kaip tėvai ir kaip suaugusieji žmonės. Tiesiog turime kiekvieną kartą, tą daryti sąmoningai. Pasigilinti, su kuo vaikas bendrauja, draugauja, ką mėgsta veikti. Vengti mąstymo, kad žinau ką mano vaikas mėgsta, kokius draugus turi, aš jį gerai pažįstu ir t.t. Reikia nepamiršti, kad jis kasdien keičiasi. Ir kas kartą, reikia susipažinti su savo vaikui iš naujo. Jo aplinka taip pat keičiasi. Galų gale, mes visada keičiamės. Kartais sunku save pažinti iki galo, o mes kaip tėvai būname įsitikinę, kad labai gerai pažįstame savo vaikus. Dažnai tėvai papuola į situacijas, kai sako, niekada nebūčiau pagalvoję, kad mano vaikas gali taip pasielgti. Visada primenu, kad ne vaikas toks, tačiau toje situacijoje jo elgesys buvo netinkamas. Pats vaikas buvo, yra ir bus geras. Viskas priklauso nuo aplinkos. Taip pat dažni tėvų klaidingi įsitikinimai, kad pas mus namuose viskas gerai, kaip čia dabar jis taip. Vaikas neauga tik namų aplinkoje, jūs dažniausiai geriausiai pažįstate tik namų aplinką, tad dėl to ir pabrėžiu pažintį su savo vaikais kitose aplinkose, neteisiant , nekoreguojant, tačiau stebint ir diskutuojant.

Sėkmingos ar bent jau sąmoningos tėvystės raktiniai žodžiai yra klausyk, girdėk, domėkis, priimk, pasitikėk.

Man dažnai sako, nu jau jūs tai turbūt tikrai ideali mama ir visada mano atsakymas būna, tikrai ne. Visada siekiu būti kuo geresnė mama savo vaikams, bet aš esu taip pat žmogus ir būna visko. Tik žinau, kad mano vaikai žino, kad aš juos labai myliu. Ir dažnai iš meilės būnu nepakanti netinkamam elgesiui arba tiesiog vis iš naujo braižau ribas, kurių nederėtų peržengti… tačiau kartais ir pati jose pasiklystu, tad būna visko ir tai yra gyvenimas.

Jūsų Jolita

Kartais keliaujant gyvenimo keliu pradedi savimi abejoti, galvoji, kad kiti yra daug geresni ir sėkmingesni už tave, kad kiti gali daugiau nei tu. Užsisuki savęs kritikavimo rate ir tik sąmoningai pažiūrėjusi į pasą, į gimimo datą, peržvelgi nueitą kelią, įgytas patirtis, nuveiktus darbus, studijas, seminarus, paskaitas, kursus, mokymus, pažintus žmones, kurie yra šalia ir tave vertina labiau nei tu pats save. Keliaujant įdomiai, vedant smalsumui, susidomėjimui ir atvira širdimi priimti įvairius požiūrius, įvairias temas, įvairius žmones, supranti, kad jau laikas…dabar…kiekvieną dieną po mažą žingsnelį…supranti, kad atėjo laikas… dalintis…

Viena kolegė savaitgalį pasidalino labai jautria savo mamos istorija. Prieš kelis mėnesius ji jos neteko. Kaip ji sako viskas dar šviežia. Jos sakralus pasidalinimas, glostant, ant rankos užsidėtą mamos apyrankę, mane palietė labai giliai. Tai buvo taip jautru, taip tikra. Dėkoju jai už nuoširdų pasidalinimą, kuriame išgirdau, kad jos netekus ji sau kartoja klausimus. Kodėl tiek mažai klausinėjau, kodėl tiek mažai domėjausi, apie jos išgyvenimus, patirtis, gyvenimo detales, prisiminimus. Kolegei besidalinant savo potyriais, man iškilo mano pačios mamos pasakotas prisiminimas iš vaikystės ir koks jis man brangus kaip dukrai. Mano mama gyva ir nesvarbu kokius gyvenimo kelius mes abi nuėjome, kiek išgyvenome, kiek išsakėme, bet aš ją labai myliu ir tikrai žinau, kad ji skaitys šį tekstą. 😊 Man ji yra pasakojusi tik vieną vaikystės prisiminimą ir jis man yra aukso vertės. Jai gal tik prisiminimas, man, tai ji pati. Ji pasakojo kai vaikystėje susipykdavo su savo tėvais ir bėgdavo nuo jų. Pasiimdavo dviratį ir mindavo iki močiutės kaimo. Iki to kaimo nuo jos namų apie 10 kilometrų. Mama pasakojo, su tokiu užsidegimu, kad jos močiutė buvo labai gera. Bites augino, gražią sodybą turėjo, buvo tokia užsispyrusi ir labai stipri bei drąsi moteris. Darbšti ir su savo nuomone, kurią sunkiai kas galėjo pakeisti. Mano mamos pasakojimas mane nunešė į man mažai pažįstamas vietas, tačiau jas pavertė labai romantiškas, savas. Savo prosenelės aš nesu mačiusi ar sutikusi gyvos, o jeigu ir buvau tai jos tikrai nepamenu. Jos pasakojimo metu galėjau nors truputėlį pažinti ne tik savo prosenelę, močiutę, mamą bet ir pačią save.  Pažinus savo šaknis, gali lengviau suprasti ko tąsa esi. Vienas pasidalintas vaikystės prisiminimas, išgyvenimas, kiek daug atskleidė apie žmones, to meto gyvenimo būdą, požiūrį ir tvarką. Tame tiek daug energijos, resurso ir vidinių suvokimų.

Dalintis, tik išgyvenimais, patirtimis, nuoširdžiai, be naudos, atvira širdimi…Klausti savo vaikų, savo tėvų, patiems dalintis. Kas buvo vaikystėje, kas buvo paauglystėje, kas buvo jaunystėje, kas buvo prieš metus ar savaitę. Dalintis savimi. Tai yra visų tarpusavio santykių didžiausias slėpinys. Labiausiai dėkoju savo mamai ir tėtei, už mūsų tarpusavio santykių nueitą kelią ir patirtis. Kurias išgyvenome kartu ir šiandien galime dalintis. Dalintis prisiminimais ir savimi, nuoširdžiai, be naudos ir atvira širdimi.

Gal kažkas tai identifikuos kaip senatvę, tačiau aš matau dalinimosi vertę.

Nuoširdžiai, Jūsų Jolita.

Kartais taip nutinka, kad kiti mus mato visai kitaip, nei mes matome patys save. Sakoma geriausiai galime save atpažinti kituose žmonėse, pastebint kitų savybes, kurios mus erzina. Erzinančias savybes pastebiu, pagalvoju ir palieku. Su mintimi, gal tai ne apie mane. Šį savaitgalį teko pabuvoti patyrimų savaitgalyje ir teko stoti su viena tokia pastebėta savybe į akistatą. Klausiau, buvau, atpažinau, priėmiau ir pasimečiau. Pasimečiau ir ne be reikalo. Pasimečiau, nes labai aiškiai pamačiau, kad aš save matau vienaip, o aplinka mane mato kitaip. O kas svarbiausia, kad ta savybė, kuri mane erzino ir dar vis erzina kituose, aplinka ją mato manyje. Paradoksas, bet tai tikra tiesa.

Panorau pasiteisinti 😊 Mano šeima, artimi draugai, kolegos su kuriais tenka dirbti mane pažįsta ir mato vienokią (bent jau taip jie sako 😊), o toliau nuo manęs esantys žmonės mato mano šydą. Kurį matyt nesąmoningai apsivilkau ir pasirinkau su tikslu apsaugoti save. Apsaugoti savo trapų, kaip tas porcelianinis puodelis, vidų. Leidžiu jį skaldyti tik labai artimiems žmonėms, kurie žino mano gyvenimo istoriją, pažįsta mane, su kuriais galiu atvirai pasikalbėti. Kurie duoda erdvės ir laisvės atrasti pačiai, nieko iš manęs nesitikėdami ir kartais tiesiog išklausydami. Ar daug tokių žmonių turiu? Tikrai ne.  Ir ne dėl to, kad esu arogantiška, bet dėl to, kad man reikia laisvės, savo pažinimo ir atradimo kelyje, savęs nepatogios ir ne visada malonios, atradime. Tam, kad atrasčiau save, turiu jaustis saugi. Priimta atvirai, nuoširdžiai, be nuostatų ir įsitikinimų. Visam šiam procesui reikia laiko ir visiško atsidavimo. 

 Kiekvienas žmogus man yra mokytojas, kiekvienas santykis, man yra atradimas. Kiekviena kelionė man yra praplėtimas. Kiekviena praktika, man yra dovana.

Tai kas svarbu man, manau svarbu ir kitiems. Būti priimtiems. Pradžioje paties savęs, vėliau kitų. Priėmimo kelias, su giliu nuoširdumu ir visišku atsidavimu.

P.S. Nuoširdžiai dėkoju už šio savaitgalio potyrius Aušrai ir Albinui.

Nuoširdžiai Jūsų Jolita

Atmintyje iškyla prisiminimas, kai laukiausi ir ruošiausi naujagimio atėjimui į šį pasaulį, skalbdavau mažyčius rūbelius ir juos džiaustydavau. Pamenu kaip aš į juos žiūrėdavau ir stebėdavausi, kokie maži būna žmonės. Kai gimė dukra ir neužilgo sūnus, jų rūbai buvo labai maži. Ilgainiui pripratau prie mažų rūbų. Kai atiduodavo kas nors dešimtmečių rūbus, kai juos išskalbusi džiaustydavau visada galvodavau, kaip taip tie mano vaikai užaugs tokiais dideliais, kad tokie dideli rūbai. Kaip dabar džiaustau savo vaikų rūbus, nesistebiu, kad jie dideli, nes ilgainiui pripratau. Ratas sukasi ir žingsnis po žingsnio judame į priekį. Retai tai pastebime, o suvokti ir priimti pilna, atvira širdimi labai sunku. Dažnai girdėdavau žengdami mažais žingsneliais pasieksi savo didelį tikslą, valgyk dramblį mažais kąsneliais ir t.t. Tačiau realiai to neteko nei pastebėti, nei konkrečiai išmokti.

Kai rudenį pradėjau studijuoti pirmą savaitę dėstytojų papasakotas paskaitų ir atsiskaitomų darbų kiekis apstulbino ir galvojau kaip aš čia taip… man neišeis, aš nespėsiu, čia tiek darbų reikės padaryti. Penki dalykai, kiekvienam dalykui, kiekvieną savaitę pateikti po straipsnio refleksiją. Straipsniai anglų kalba. Realiai prisipažinsiu, nuo minčių apie tai koks vargas manęs laukia ir kiek čia darbo, ir net neturėjau supratimo kaip čia aš viską spėsiu. O tada „sugriuvau“. Mano kūnas, neatlaikęs mano minčių srauto, baimių ir streso tiesiog susirgo. Kelias dienas gulėjau lovoje, tačiau neturėjau galimybės ilgai gulėti, nes sekančią dieną turėjom išvykti į šeimos kelionę, tad su dideliu pažadu savo kūnui viską tiesiog paleidau. Paleidau mintis, baimes ir stresą. Prisiminiau esminį dalyką, jeigu manęs nebus, bus dar blogiau, tad mano mintys apie studijų intensyvumą, darbų ir įsipareigojimų kiekio nesumažins. Tad tiesiog nesirūpinau ką reikės būti padarius  gruodžio 1 dienai, nors dar tik buvo rugsėjo mėnesis, bet rūpinausi, ką turiu padaryti tik šiandien. Kai viena grupiokė semestro eigoje paklausė ar padariau darbą, aš jai sakau, jo paskutinė data tik kitą savaitę, tad apie jį galvosiu tik kitą savaitę. Ėjau, pagal savo darbo knygos planerį. Kai žmonės klausdavo ar galima mane kur nors pakviesti, ar padaryti kokį susitikimą, tiesiog atsiverdavau knygą ir pasakydavau ar galiu ar ne. Kiekviena diena buvo realiai kaip nauja pradžia ir egzistavo tik ta diena. Matydama savo darbo knygoje laisvus vakarus ir valandas, priėmiau pasiūlymą mokytis STEP tėvystės programos tėvų grupės vadove, taip prasidėjo mano naujas kelias su Baltiška Lila.

Šiandien atsisukusi į rudenį, matau lengvumą, struktūrą ir rezultatą, kuris mane pačią nustebino. Pabaigiau I kurso I pusmetį be skolų, perskaičiau ir išnagrinėjau 1000 psl. įvairių mokslinių straipsnių anglų kalba socialinės antropologijos tematikoje. Atlikau pirmą antropologinio lauko tyrimo stebėjimą, atlikau du antropologinius intervių. Sėkmingai pabaigiau 50 val. STEP tėvystės programos tėvų grupės vadovės mokslus, atlikau praktiką – tai yra pravedžiau vieną 9 susitikimų 6 – 12 metų vaikų grupę tėvams. Pabaigiau I pakopos Baltiškos Lilos meistrystės mokslus. Įvyko dvi mano suplanuotos šeimos kelionės, kurių metu turėjome nuostabų laiką su vaikais ir šeima. Subūriau artimųjų ir draugų ratą į mūsų tradicines šventes. Nepamiršau ir pažadų savo kūnui, tad kasdienė ryto praktika, kūno mankšta, kelių minučių pasibuvimas sau, dėl savęs ir savyje, padedant eterinių aliejų skleidžiamiems kvapams, leido atsipalaiduoti ir matyti dieną kaip naują pradžią su naujomis galimybėmis, linkint sau ją išgyventi pilna, atvira širdimi, kaip paskutinę savo dieną šiame pasaulyje.

Na, o šiandien eidama kiekvieną dieną po 10 000 žingsnių, atlikdama rytinę praktiką, besimėgaudama kassavaitine pirtimi ir galėdama kasdien dalintis savo patirtimi su kitais, jaučiu kasdienio TIK ĖJIMO prasmę. Prasmę būti, dalintis ir leisti sau daugiau globaliai, po truputį lokaliai, laukiant stulbinančio rezultato. Pasirinkite kryptį ir tik eikite, kasdien, po nedidelį žingsnelį, nepamiršdami savo pradinio judėjimo taško.

Jūsų Jolita

Neseniai vienai savo kolegei rašydama žodžius „iškritęs iš sistemos“ pradėjau juoktis. Žinote kodėl, nes prieš tai kalendoriuje perskaičiau dienos citatą – „Žmogus visada gimsta kaip originalas, bet labai dažnai numiršta kaip kopija“. Visada galvojau, kad esu kitokia.

Vakar turėjau užduotį save pristatyti, o man ši užduotis sunki, nes esu labai įvairiapusis žmogus, mane domina labai skirtingi dalykai ir turiu labai skirtingų veiklų. Kartais kitiems atrodo visai nesusijusių tarpusavyje, tačiau tik neseniai pradėjau pastebėti, kad šios visos veiklos turi sąsajų, nes visos jos apie žmones ir kartu apie šeimas. Tad šį kartą leidau sau drąsiai ir iškėlus galvą prisistatyti. Viduje kaip ir visada virė ego, išdidumas ir pasitenkinimas savimi. 😊 Kaip pradėjau skaityti kitų žmonių prisistatymus supratau, kad niekuo aš čia ne ypatinga, daugelis veiklių žmonių turi po kelias ar net keliolika visiškai skirtingų veiklų. Visiems kaip ir man, sunku save trumpai pristatyti, nes veiklų sąrašas labai ilgas. Jos visos apie prisistatantį žmogų ir jos visos viena kitą papildo. Ši užduotis atmerkė akis, kad ne aš viena tokia, neturinti vienos nuolatinės vietos ir vis svajojanti, bandanti, einanti, klystanti, klumpanti ir vėl stojanti, kurianti ir veikianti. Tai manau visų veiklių ir nuolat ieškančių, bei kuriančių žmonių savybės. Kurie žino, kad yra daugiau nei materija, kurie mato pasaulį ir visatą su daug galimybių, daug neištirtų, neparagautų ir mums dar toli gražu sunkiai suvokiamų dalykų. Besistengiančių priimti save, kitą ir kitokį, nuolat besimokančių iš savo veiksmų, priimdami pasekmes kaip pamokas ir patirtis. Gal dėl to vis bando ir vis veikia, nes tiki, kad nėra nesėkmės, yra tik pamoka. Na, o veikti galime tik tarp žmonių, su žmonėmis, ir žmonėms.

Tad visgi, sistema. Dažnai girdime „aš ne sistemos žmogus“, „sistema mane suvalgė“ ir aš pati ne kartą sakiau „nežinau kiek dar sistemoje išbūsiu“. Bėgant laikui suvokiau, kad nėra sistemos kažkokios atskiros ar kokios nors biurokratinės kaip mes ją įsivaizduojame, kad ji atskira ir visiškai nesusijusi su mumis. Iš tikro esame visi sistemos dalis. Esame sukurti būti bendruomenėje ir būryje. Pagalvokime apie „sistemą“ kaip mes susergame, kai reikia vaikus leisti į mokyklą, kai reikia susirasti darbą. Sakysite jeigu einu dirbti tik sau ar verslui, tai nepriklausau sistemai? Deja pagalvokite apie jūsų mokamus mokesčius, sveikatos draudimus ir netgi vaikų mokymąsi šeimoje, ir visgi mes esame visi sistemos dalis. Tik dirbdama „sistemoje“ ją pažinau, perpratau ir suvokiau, kad nepriklausymas „sistemai“ yra tik iliuzija. Žmonės visada gyveno „sistemoje“, nes tik taip galime išgyventi. O jeigu „sistemą“ suvoktume ne kaip biurokratinę sistemą, bet kaip žmonių sistemą arba sistemą iš žmonių? Gal tada būtų lengviau suprasti, kad vienais istoriniais periodais buvo geresnė žmonių sistema, kitais blogesnė, bet ji visada buvo. Turime žinoti, kad esame vieni kitiems reikalingi. Visai nesvarbu, kur dirbi, ką valgai, kuo tiki, kokia tavo kilmė, kokios tavo vertybės, požiūris ar mintys. Dėl didelio pasaulio mobilumo, susisiekimo galimybių ir technologijų  esame vieni kitiems reikalingi. Tuo pačiu turime suvokti, kad mes – žmonės būryje, bendrystėje, sistemoje turime galią viską griauti ir turime galią viską statyti. Nors didžiausias šių laikų iššūkis išbūti vieniems su kitais taikoje, tačiau mes visada galime rinktis, kurią pusę praktikuoti. Svajoti, džiaugtis, kurti, statyti ir eiti į priekį, ar pykti, priešintis, griauti ir eiti atgal. Aš renkuosi svajoti ir džiaugtis kad ir mažiausiais laimėjimais, kurti nors ir mažus dalykus, statyti nuo didelių materialių dalykų iki nematerialių dėkingumo santykių. Šiandien vienam senam draugui po daugiau nei 18 metų išdrįsau parašyti ir padėkoti, kad tada jis mane padrąsino, patikėjo manimi ir taip pakeitė mano gyvenimą į tą kelią, kuriuo einu.

Priklausau žmonių sistemai, išlieku žmonių sistemoje, kartu ir džiaugiuosi, kad galiu būti su žmonėmis, tarp žmonių ir dėl žmonių, kurie supa mane. Be iliuzijos, kad yra “jie“ ir esame “mes“. Svarbiausia žmonių sistemoje atrasti savo unikalumą. Išmokyti savo vaikus būti žmonių sistemoje, bei padėti jiems atrasti jų unikalumą. Juo prisidėti kuriant, o ne griaunant.

Jūsų Jolita