Autorius: Jolita Žukelienė

Šiandien apniukęs ne tik dangus, bet ir mano vidus. Jau seniai jaučiau tokį nusivylimą. Atrodo širdis dūžta į daug dalių norint suvokti kas vyksta aplink. Šiandien ryte girdėjau žodžius, reikia dėkoti. Ir iš tikro nuolat dėkoju už suteiktas pamokas, gebėjimą grįžti į save. Matyti gamtos grožį, girdėti muzikos garsus, gebėti jausti ir pažinti. Išgyventi svetimą skausmą. Matydama svetimą skausmą, jį jaučiu kito žmogaus viduje. Stengiuosi nejausti, būti abejinga, tačiau nepavyksta. Sunkiu jo gyvenimo periodu būnu šalia. Žmonių nesirenku, tačiau jie pasirenka mane ar likimas parenka juos? Kad jie atsirastų mano gyvenimo kelyje, kad jie keistų mane, o aš keisčiau juos. Visada sunku atsakyti į šį klausimą.

Kartą manęs paklausė, kodėl pasirinkau socialinę sritį, tuo metu neturėjau atsakymo. Po kurio laiko atsiminiau, kad niekada nesirinkau socialinės srities, ji mane pasirinko. Netgi po daugelio  metų susiklosčius netikėtoms aplinkybėms teko praktiškai ją pačiupinėti ir joje esu iki dabar. Racionalus protas skatina bėgti, vengti ir palikti šią sritį, tačiau susidariusios aplinkybės ir vidus vis stumia į šią sritį gilintis, suvokiant pagalbos poreikį žmogui ir tinkamiausius priėjimo prie žmogaus metodus. Socialinę sritį- sunkiai pakeliamą emociškai, tačiau labai brandinančią kaip žmogų ir asmenybę. Mokančią atjausti, suprasti, atleisti ir paleisti. Gyvendama ir išgyvendama daug asmeninių skaudžių pamokų, įvairių netekčių, bei matydama kitų žmonių, o ypatingai vaikų dūžtančius ir griūvančius gyvenimus. Skaudžius jų išgyvenimus ir suaugusiųjų neteisybę, bei netinkamą elgesį su jais, sau pasitvirtinu vieną tiesą, kiekvienas mes tarpusavyje esame susiję. Pasakytas žodis, atliktas veiksmas, susitikimas tarpduryje, sutiktas žvilgsnis ar išreikšta veido išraiška, turi įtakos susitikimo dalyvių sprendimams, tuo pačiu ir gyvenimui, o ypatingai tuo laikotarpiu kai asmenybė tik bręsta ir kuriasi. Kiekvienas susidūrimas su kitu žmogumi, nori nenori keičia mus, keičia ir įtakoja mūsų gyvenimus, pasirinkimus. Tokiu būdu atsiranda kiekvienam iš mūsų atsakomybė už kitą, šalia esantį. Kai apima neviltis, lieka tikėtis, kad kažkam pasakytas žodis, mintys, idėjos, atskleistos žinios, keičia gyvenimą į gerąją pusę. Tačiau bėgant laikui supranti, kad tuo pačiu yra žmonių, kuriems pasakyti žodžiai, mintys, idėjos ar atskleistos žinios nepakeitė nieko, o bėgant laikui jo gyvenimas tik pablogėjo, nes jis nepatikėjo, nenorėjo, taip buvo patogiau, netikėti ir nekeisti nieko. Jam buvo patogiau tiesiog sėdėti ir galvoti, kad situacija pasikeis pati, vengiant priimti sprendimus ir atverti akis, bei pamatyti realią situaciją. Tokiose situacijose skaudžiausia, kai nuo suaugusiųjų patogumo ir vengimo priimti drąsius ir sunkius sprendimus kenčia vaikas. Dažnais atvejais ne tik kad kenčia, bet jie žaloja save, pasirenka išėjimą iš gyvenimo savo noru, pasineria į įvairias priklausomybes, atsiranda emocinių elgesio sutrikimų, bėga iš namų ir gyvena dideliame vidiniame skausme, kurio negali parodyti niekam, nes jaučiasi nesaugūs, nesuprasti, o kartais ir keliantys papildomų rūpesčių artimiems suaugusiems.

Turiu vieną nuoširdžią ir didelę svajonę. Tikrą svajonę, nes ji turbūt ir liks tik svajone. Kad mes suaugusieji suvoktume, turėtumėme žinių ir daug kantrybės, bei meilės augindami, auklėdami, ugdydami ir puoselėdami savo ir kitus sutiktus vaikus. Suprastumėme, atjaustumėme, o svarbiausia išgirstumėme. Bendraudami ir sutikdami kitus žmones kalbėtumėme ir bendrautumėme, kaip patys norėtumėme, kad su mumis bendrautų. Daugiau duotumėme, mažiau reikalautumėme, daugiau suprastumėm, mažiau teistumėm, daugiau klausytumėm, mažiau kalbėtumėm, daugiau priimtumėm, mažiau kovotumėme. Tad šią rudenišką dieną norisi visiems palinkėti būti daugiau žmonėmis. Žmonėmis, kuriuos prisimins dėl gerų darbų ir nuolatinės šypsenos, bet ne dėl skriaudos daromos kitiems.

Jūsų Jolita

Nuo 19 metų buvau įtraukta į studijas, kurios vadinosi socialinė pedagogika. Tai pagalbos specialisto specialybė. Pabaigiau ją, ji leido man pamatyti kitokį, geresnį pasaulį. Leido patikėti, kad mes galime išgelbėti paklydusias sielas. Leido man patikėti, kad aš galiu padėti. Tik tuo metu nepasakė esminio dalyko, kurio ir šiuo metu nedėsto studijų metu. Kad padėtumei kitam žmogui, reikia, kad pats tas žmogus norėtų pagalbos. Bėgant metams ir įgyjant pagalbos srityje vis daugiau patirčių, pasitvirtinu sau, kad didžiausias kiekvieno specialisto sau užduodamas klausimas turėtų būti, kaip padėti nepadedant. Ne kaip išgelbėti tą šeimą, ne kaip išgelbėti tą vaiką, o kaip padėti nepadedant. Pagalbos specialistai dažnai užsižaidžia Dievų rolės žaidime. Deda didžiausias pastangas, mato kaip jų pastangos neveikia ir tada ateina nusivylimas. Su nusivylimu ir netikėjimas savimi, galvojimas, kad dar kažką galėjau padaryti daugiau. Deja mes ne Dievai, o gal net kaip tik mes trukdytojai.

Studijuojant koučingo mokykloje, jos aplinkoje buvo ąžuolas pasodintas vazone. Iš jo buvo daromas nuostabus bonsai medelis. Viena studentė pažiūrėjusi į jį pasakė, kad tai augalo kankinimas. Prasidėjo diskusija, dėl ko ji taip galvoja. Prieš kelis metus turėjau matymą ir žinojimą, kad jeigu yra ribos, su kuriomis žmogus užauga nuo pat mažumės, jam tai nėra ribos, jam tai yra jo pasaulio suvokimas. Čia palyginimui prisiminėm, kaip pasaulį pradėjo kolonizuoti Europa. Kai iš „neišsilavinusių“ kraštų pradėjo vežti lobius, o kitoms senovės kultūroms grūsti europietišką „gėrį“. Kitų kraštų ribos prasiplėtė, bet ar jie dėl to praturtėjo vidumi? Ar visas mūsų grūdamas pasaulio suvokimas yra tikrai gėris kitai kultūrai? Ar tokiu būdu mes padedame tai kultūrai natūraliai vystytis ir tobulėti? O gal kaip tik pakenkiame, su mūsų pagalbos suvokimu? 

Manau taip pat yra ir su šeimomis, kurioms pagalba yra grūdama per prievartą. Pati esu sistemos dalis, dirbu joje, ją koordinuoju ir turiu prižiūrėti, kad ji veiktų. Taip pat pati esu šiuo metu ir šeimų pusėje, kurios turi gauti pagalbą, nes šeimoje atsirado dvi globojamos mergaitės. Man pagalbos specialistė sako, kad ji privalo sudaryti pagalbos planą, nors mūsų šeimai šiuo metu pagalba yra nereikalinga, dar vyksta adaptacijos laikotarpis. Taip pat žinodama teisės aktus, žinau, kad pagalbos planas turėtų būti sudarytas, nors vidus šaukia, tiesiog leiskite gyventi ir būti su tuo kas yra čia ir dabar. Tad klausimas vis dėl to, kada reikia padėti žmogui, kada jam pagalbos reikia ir jis jos prašo, ar tada kai mes iš šalies įvertiname situaciją ir nusprendžiame, kad jiems pagalbos reikia.

Palyginimui, matome, kad Baltarusijos žmonės nori laisvės, tačiau diktatorius jų nepaleidžia ir vis vyksta iš gyventojų pusės taikūs susirėmimai. Ką daro šalys kaimynės? Ar jau žygiuoja su tankais ar leidžia visuomenei pačiai veikti? Čia žmonės šaukiasi pagalbos, tada Europos sąjunga įveda sankcijas, tačiau valstybės suvereniteto nepažeidžia. Leidžia jai pačiai stengtis ir išsivaduoti. Tada tauta gali pajausti savo vertę istoriniame kontekste. Užaugti vidumi ir tobulėti.

Ką mes pagalbos specialistai darome su šeimomis. Einame į jų vidų narpliojame jų gyvenimo peripetijas ir tada su savo galima sakyti neobjektyvia, šališka nuomone, įvertindami per savo vertybių prizmę, kas gerai, kas ne, nusprendžiame ir pasiūlome, eiti pas tą ar tą specialistą. Tokiu būdu užkirsdami kelią pačiai šeimai pasirinkti ir stengtis išspręsti problemą taip kaip jiems atrodo geriausia.

Nesu akla, matau daug šeimų, kurių vaikai kenčia, žinau, kad jiems reikia padėti. Mano nuomone kiekvienas vaikas turi augti saugioje, sveikoje, rūpestingoje šeimoje. Savo darbe ir mokymuose tėvams, susiduriu su tėvais, kurie su tuo sutinka, tik niekada nepagalvojo, o kaip jo vaikui atrodo toks jų šeimos gyvenimas. Matau, kaip tėvai pasimeta paklausus klausimo, o ar jūs vaiko kada nors klausėte ar jam gerai? Visi tėvai linki savo vaikams viso ko geriausio, tiesiog dažnai girdžiu posakį, mūsų niekas nemokė. Mūsų tėvų nemokė ir mūsų niekas nemokė. Mes augome ir užaugome, galvojame ir vaikai užaugs. Visada primenu, kad jie tikrai užaugs, tačiau ar jie bus laimingi? Ar jei iš gyvenimo pasiims viską ką gali ar tenkinsis tik trupiniais, nes nejaus savo vertės? Ar stengsis mokintis ir siekti kažko daugiau ar tenkinsis gyvenimu, prie tokio kokio yra įpratę ir visada kaltins Jus, kad jiems nesuteikėte galimybių?

Dėl šios priežasties manau, pati geriausia pagalba yra tėvų, pedagogų, pagalbos specialistų švietimas. Paklauskite kiek tėvų, pedagogų, pagalbos specialistų savo studijų ar mokslų metu turėjo vaiko teisių discipliną. Šioje disciplinoje mes išmokstame pagarbos vaikui, kaip žmogui. Mūsų požiūris į vaiką, kaip į asmenybę pasikeičia kardinaliai. Kai yra abipusė pagarba. Suvokimas, kad kiekvienas esame sutvertas eiti savo gyvenimo keliu, išmokti savo klaidas, atrasti savo ribas ir savo vertybes. Tada kiekvienas pagalbos gavėjas ir pagalbos tiekėjas, jaučia savo vertę ir gebėjimą judėti į priekį, jam tinkama linkme ir greičiu. Manau, dėl to geriausia pagalba yra, gebėti padėti nepadedant. Būti šalia, palaikyti, būti nuoširdžiam ir atviram, nors kartais mūsų nuomonė, gali ir skaudinti, tačiau rasti drąsos pasakyti ką iš tikro matote ir kas jūsų nuomone yra tobulintina. Būti visada pasiruošus padėti, kai pagalbos yra prašoma. Ir turbūt pagrindinė taisyklė kurią derėtų prisiminti, kontrolė yra atsakomybės prisiėmimas už kito veiksmus, kuri atneša nuovargį ir nusivylimą. Nuoširdžiai domėtis vengiant kontrolės, turbūt tai pats geriausias vadybinis pavyzdys.

Jūsų Jolita

#ŠeimosNamai

Jaunystėje visada sakydavau, kad neturėsiu vaikų, nors ryšį su jais visada turėjau. Parduotuvėje nusišypsojusi bet kuriam vaikui, visada gaudavau ir gaunu šypseną atgal. Tai tokia stebuklinga akimirka, kad dar iki šiol ja mėgaujuosi, kaip didžiausiu stebuklu žemėje. Sakydavau geriau parašysiu knygą, bet vaikų neturėsiu. Kai sulaukiau 22 metų vis dar nenorėjau vaikų. Mėgavausi gyvenimu sau ir gyvenimo poroje džiaugsmais, nuotykiais ir išgyvenimais. Su vyru visada prisimename tą laiką kai buvome dviese. Tai buvo ir yra labai svarbus laikas mums kaip porai. Pažinti, susigyventi, atrasti vienas kitą. Tai buvo pamatai šeimai, tačiau vaikų dar vis nenorėjau, o ir vyras nespaudė. Tad taip ir gyvenome sau.

Turiu keturias pačias nerealiausias, fainiausias ir nuostabiausias dukterėčias, kurios jau šiuo metu yra suaugę arba bežengiančios į suaugystę. Man būti teta yra ir būdavo kažkas nerealaus. Prižiūrėdavau jas nuo pat gimimo. Jos buvo tie vaikai, kurie mane supažindino su vaikų auginimo ypatumais. Aš su jomis visada praleisdavau patį geriausią laiką, kurį tik pamenu. Vieną kartą mano penkių, tuo metu, metų dukterėčia sugalvojo, kad nori pačiuožinėti ant ledo. Mokėjau čiuožti pačiūžomis, todėl labai apsidžiaugiau pasiūlymu. Nuvykome į ledo areną, mano sesei sunkiai išėjo ją mokinti, tad pasisiūliau aš. Po truputį, po truputį ir ji išmoko čiuožti. Matydama kaip ji nučiuožia nuo manęs, užplūdo pasitenkinimo jausmas. Jausmas, kad tai ką tu moki gali perduoti kitam. Tai buvo toks nerealus jausmas. Tada aš supratau, kad ir aš noriu turėti vaikų, kad galėčiau jiems perduoti tai ką moku. Ne tik kai kuriomis akimirkomis, bet ir kasdien. Norėjau perduoti kasdienio gyvenimo įpročius, tradicijų svarbą, tvarkos svarbą, kūrybos ir svajonių svarbą, drąsą ir ryžtą, kuris gerina gyvenimo kokybę ir plečia pasaulėžiūrą, tokiu būdu atrandant toleranciją kitam. Tad nuo tada pratinausi prie minties, kad noriu vaikų. Namus su, jau tuo metu, vyru buvome pradėję statyti ir jau planavome, kad turėsime du vaikus. Bet vaikai pas mus atsirasti neskubėjo. Mano gydytoja taip pat nieko gero nežadėjo. Noras buvo, tačiau galimybių nebuvo. Prisimenu, rytą kai pasidariau nėštumo testą ir pamačiau du brūkšnelius. Nepatikėjau. Juokiamės su vyru, kad net testais šiais laikas negalima pasitikėti, nes mums gydytojai sakė, be dirbtinio apvaisinimo vaikų neturėsime. Pasirodo nėštumo testai šiais laikais ir prieš 12 metų rodė gerai. Kai gimė dukra mėnesį laiko ją maitindama verkdavau iš džiaugsmo, nuostabos, kad turiu iš mano ir vyro kūno ir kraujo gyvą būtybę, kuri buvo nuostabi. Jai norėjosi parodyti viską ką pasaulis suteikia gero. Ji tuo metu buvo ir šiuo metu yra mano gyvenimo stebuklas, tikrąją žodžio prasme. Mano gydytoja tada šiai minčiai tikrai pritarė, nes tai buvo tikras stebuklas, kad aš pastojau.

Dabar, praėjus daugiau nei 10 metų, kasdieniame gyvenime dažniau pastebiu tai ko trūksta mano dukrai ir vis norisi, kad ji būtų geresnė. Po tiek metų supratau, kad tėvystė tai ne tik nuvykimas į vaikų mėgstamas vietas ir jų lepinimas. Tai nėra tik valgio paruošimas kelias dienas, tai ne kelioms dienoms namai netvarkingi. Tai ne tik mokymo ir išmokymo malonumai, tačiau gebėjimas išmokyti gyventi tvarkingai, protingai, saugant savo ir kitų daiktus. Geriausia būtų, kad vaikai dar klaidų nedarytų, žaistų tyliai tik stalo žaidimus, neužsigautų, nesirgtų, tačiau… Nuo atsakomybės išauklėti tobulą ir gerą žmogų, dažnai nukeliauju kontrolės, vadovavimo ir reikalavimų keliu. Kai pasuku šiuo keliu, atrandu tik nuovargį, nepasitenkinimą ir pasipiktinimą vaiko elgesiu.

Tikrai esu reikli mama, mano vaikai tai tikrai patvirtintų. Jie pasakytų, kad jų mama labai griežta, bet teisinga ir labai gera. Be galo mėgstu tvarką ir natūraliai reikalauju to iš vaikų. Mėgstu nuoširdumą ir tiesą, todėl prašau to ir iš vaikų. Turiu daug pomėgių ir vaikai daug jų turi. Domiuosi istorija, politika, tarpusavio santykių ypatumais, saviraiška ir savimone ir vaikai tuo domisi.

Atrandant galimybę atsitraukti nuo kasdienybės, buities darbų, turėti pauzę savo mintims, nukeliauti į įvykių pradžią. Supranti, kad vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio. Mūsų gyvenimo būdas, komunikacija su jais, nuoširdus rūpestis ir domėjimasis jų gyvenimu tai yra tikrasis auklėjimo ir ugdymo pagrindas.

Atraskite laiko sustojimams, prisiminkite nuo ko viskas prasidėjo. Nuraminkite emocijas įkvėpkite naujų jėgų ir džiaukitės tėvystės teikiamomis galimybėmis.

Jūsų Jolita

Ar kartais nebūna taip, kad galvojate, jog namie patekote į karą? O kartais tos kariaujančios pusės tai jūs ir jūsų dukra. Mano dukrai 11 metų. Mūsų ryšys su ja labai stiprus. Mylime viena kitą, be galo be krašto. Dažnai tai viena kitai kartojame ir apsikabiname, o kartais ir kartu paverkiame. Tačiau kartais nutinka ir taip, kad kaip stipriai mylime, taip stipriai ir kariaujame. Na, o paauglystės pradžia santykiams taip pat nepadeda.

Nuo vaikų gimimo mano darbas buvo visada namuose. Daug bendravau su vaikais, jų veiklos ir mokslai buvo kartu ir mano. Turėjome labai gražų stiprų ir nuoširdų ryšį, daug laiko praleisdavome kartu. Kai mano dukra buvo antroje klasėje, o sūnus pirmoje aš įsidarbinau mokykloje, kur galvojau, kad praleisiu tik tiek laiko, kiek mano pačios vaikai bus pamokose. Jie mokėsi kitoje mokykloje, nei aš dirbau. Mano mergaitė tai sužinojusi apsiverkė. Ji pasakė, kad aš tiek laiko nebeskirsiu jiems. Tačiau išeidama į darbą aš labai sąmoningai nutariau, kad vaikai turi pamatyti ir tai, kad mama yra kartu ir asmuo, kuris gali prisidėti prie kitų šeimų gėrio ir kartu užsidirbti pinigų, o kartu ir negali tik jiems paskambinus atvežti tai ką jie pamiršo ir vežioti juos į būrelius. Kartais ir ji negali. Tokiu būdu norėjau juos įgalinti. Tai žinoma man pavyko. Mano vaikai tikrai pasidarė daug savarankiškesni. Sūnus ir per lietų ėjęs namo, vien dėl to, kad nepasiėmė mobilaus telefono ir negalėjo paskambinti mamai arba tėtei. Leidžiu savo vaikams klysti, tikėdama, kad mes visi mokomės iš padarytų klaidų. Kai viskas išeina tobulai ir mes neklystame, neturime galimybės ir tobulėti. Dėl šios priežasties manau, labai svarbu yra klysti. Tada supranti, kad žmogus bando kažką naujo ir stengiasi padaryti daugiau, nei moka nuo seno. Kai perėjau po karantino į kitą darbą, kur dirbu nuo 8 iki 17 val. Mano dukra, tiesiai šviesiai su didžiuliu pykčiu išrėžė: „Tai dabar tavęs iš viso nebus namuose.“ Besikartojančios frazės „Tu tik dirbi ir dirbi“, „Tau tik darbas ir darbas“. Na žinoma, ji tai kartoja kai aš po darbo dar namie prisėdu prie savo namų darbo kompiuterio. Kai aš einu ravėti savo gėlynus. Kai aš einu skinti vaistažoles, kai aš jas ruošiu džiovinimui, distiliavimui. Ji šias veiklas taip pat priskiria darbui. Aš jai vis kartoju, kad tai ką aš veikiu namie, tai yra mano hobis, tai nėra darbas. O tas darbas kur už namų ribų, tai taip pat yra man labai patinkanti veikla ir aš negalvoju, kad tai yra mano darbas. Tačiau jai visas laikas kuris, kai ji nori, nepraleistas su ja yra darbas, kuris pasidarė jos didžiausias priešas. Manau, kad ji susikūrė dirbančios mamos, siaubo istoriją, kuri yra blogis iš esmės ir su tuo reikia kariauti. Reikia, kad mama nedirbtų. Kadangi, kai nesame abi pavargusios, vakarais mergaitiškai paplepam lovoje, ji ir aš abi paatviraujam. Kaip jaučiamės, kaip matome tokius savo santykius, ką reikėtų padaryti, kad vėl ryšys sustiprėtų. Kol į visa tai žiūriu asmeniškai, „Nu kaip čia su manim, mama, tokia besirūpinančia gali šitaip kalbėti ir neklausyti. Kaip šitaip nepagarbiai, akiplėšiškai bendrauja. Atžagariai ir su didžiausiu pykčiu ir manyje matydama priešą, kalba.“ Tada namie prasideda karas. Dvi, moteriškos energijos, bangos namie kilnoja stogą.

Tačiau, kai aš pamatau joje save – pasimetusią, nesuprantančią kas čia vyksta, pradedančią girdėti savo mintis, jaučiančią kitų vertinimus, požiūrius į save, į mamą, šeimą, kitus aplink esančius vaikus ir jų santykį į mane, išvaizdos ir kūno pasikeitimus, kurie pagal kitas mergaites yra tokie nežymūs. Jaučiu jos begalinį pyktį susimaišiusį su liūdesiu. Pasimetimą ir nesupratimą kas vyksta su mintimis ir vidiniu pasauliu. Suprantu, kaip jai yra sunku. Man kaip mamai labai norisi, kad tik jai būtų gerai ir kad ji būtų laiminga. Prieš kelias dienas skaičiau žodžius, kai prisiimi atsakomybę už galutinį rezultatą, jis taip pradeda slėgti ir jauti tokią įtampą, kad kasdienybėje pasidarai pavargęs ir piktas. Jaučiu, kad už galutinę dukros laimę prisiėmiau atsakomybę, nors negaliu to užtikrinti, kad ir kaip norėčiau. Ji eina savo gyvenimo kelią ir turiu tą gerbti. Galiu jai padėti vienu būdu – nepadedant. Galiu tik pabūti šalia, kartoti kaip ją myliu ir branginu. Leisti kuo daugiau laiko su ja. Mėgautis tais mergaitiškais plepalų vakarais, kai ji ir aš galime paatvirauti apie savo jausmus ir išgyvenimus. Galiu pasimėgauti galimybe išgirsti jos svajones, tikslus ir kaip jai sekasi. Galiu pasiduoti visuose mūšiuose kurie kyla namuose. Tie mūšiai ne apie tai, kas šeimoje bus vadovaujanti moteris, tai pasimetusios, žingeidžios, protingos, kūrybingos, sąmoningos paauglės kelias, pradedančios mergaitės būdas suprasti, kas vyksta su ja ir jos santykiu su ją supančiu pasauliu.

Tai nereiškia, kad aš savo dukra nustosiu rūpintis, tik vis sau primenu, kad žmogaus pasirinkimas būti laimingu, liūdnu, piktu ar jaučiančiu baimę, tai yra tik pačio žmogaus pasirinkimas. Ir aš čia nieko negaliu pakeisti. Aš galiu tik pabūti šalia ir išbūti su visokiais jausmais. Šiuo metu mano dukra dažnai būna pikta ir paskui išlenda liūdesio ašaros. Sunku mamai matyti, dukrą su šiais jausmai. Kuri visada mėgavosi vaikyste ir buvo laisva, bei laiminga, o dabar pikta ir liūdna. Kartu tai yra man galimybė išgyventi jai sunkų gyvenimo periodą ir pabūti tiesiog šalia ir kartu išgyventi šiuos jausmus, taip kaip ji šiuo metu moka. Tokiu būdu, išvengsime karo namuose, o ir jai bus lengviau, kai žinos, kad ji ne viena su savo nauju, nesuvokiamu ir besikeičiančiu pasauliu.

Na ir dar filosofinių idėjų, kad turėtų kritinis mąstymas veiklos 🙂

Mano dukra ketvirtos klasės pabaigoje, turėjo kelias klasės valandėles apie paauglystę. Kaip ji pati sakė „Man jau atsibodo klausyti apie tą paauglystę ir kaip čia viskas keisis“. Po jos tokių žodžių susimąsčiau. Kiek mokiausi ir kiek domėjausi, visas auklėjimas ir ugdymas susijęs su branda, seksualumu yra tiek kiek vaikas yra tą akimirką pasiruošęs išgirsti. Ką tai reiškia? O tai reiškia, kai vaikas susidomi kažkuria tema ar turi toje temoje klausimą, jis turi turėti saugų santykį su tėvais, kad kai jam bus įdomu, jis gali nueiti ir paklausti tėvų. Tėvai atsako į klausimą, kurį vaikas paklausė be jokių melavimų ir pasakų kūrimo. Tada vaikas netraumuojamas išgirdęs informaciją, kuriai jis dar nebuvo pasiruošęs. Šioje vietoje norisi pasidalinti savo išgyvenimu. Mano sūnui buvo 5 metai, kai išgirdau lemtingą ir tvirta klausimą „Mama iš kur atsiranda vaikai?“ Galvoje kilo pasakojimų teorijos ir kaip man čia reikės papasakoti apie gėlytes ir bitutes. Tada kažkaip galvoje kilo mintis ir nedrąsiai sakau: „Iš mamytės pilvelio“ ir žiūriu aš į jį, galvodama, ką dar jam pasakyti. O jis taip tvirtai „Aišku“ ir apsisukęs nuėjo. Aš likau stovėti su pasimetimo šypsena veide ir suvokimu, kad jam tuo metu tik tiek reikėjo. Kiekvienas žinome, kad seksualinė branda yra labai savitas dalykas. Vienam ketvirtoje klasėje jau gali būti branda labai įsibėgėjusi, kitam ji visai neprasidėjusi. Ir vėl čia susiduriame su grupės indentifikavimu ir galvojimu, kad visiems laikas išgirsti tam tikrą informaciją. O jeigu mano vaikas dar nebuvo pasiruošęs išgirsti? Manau, tokiu atveju turėtų atsižvelgti į vaiko norą, klausyti arba ne. Dalyvauti klasės valandėlėje arba ne.

Kai aš savo mergaitės paklausiu, kodėl tu taip keistai elgiesi, ji man atsako „Juk paaugliai ir turi taip elgtis. Ar ne?“ Tada pradedi galvoti, kiek jos lieka tikros, po visos informacijos, kuri gal jai buvo tuo metu neaktuali? Gerų pamąstymų ir linkiu namuose paskelbti taiką, suprantant, kad vaikai yra mūsų mokytojai gyventi ir į gyvenimą žiūrėti kitaip.

Jūsų Jolita

Vaizdas kurį matau per penkto aukšto langą, stulbinantis. Atrodo esu daugiau laisva, negu galėčiau numanyti, tik jeigu atsisuku į mėlynąjį ekraną, o jame atidarytas langas į kitų žmonių gyvenimus, išgyvenimus, keliones, patyrimus… Matau, kad vaizdas pro penkto aukšto langą jau neatrodo daug suteikiantis laisvės. Buvau ir aš kažkada, įsivaizduojamai laisva arba kitaip tariant, atrodžiau laisva socialiniame tinkle, tačiau iš tikro turėjau daugiau rūpesčių, nei atrodė kitiems. Kartais taip save ir bandome apgauti. „Kaip norėčiau prie jūros.“ „Kaip norėčiau pasivaikščioti Vilniaus senamiestyje.“ „Kaip norėčiau į Balį.“ „Kaip norėčiau studijuoti magistrą.“ „Kaip norėčiau dabar kur nors skristi.“. O jeigu neliktų socialinių tinklų? Ar mes mažiau bendrautume? Ar mes mažiau pažinotume žmonių? O gal mažiau svajotume apie tai kas tuo metu tikrai nėra taip aktualu? Gal atsirastų tikrųjų mūsų svajonių, kurios neprimestos besikeičiančių nuotraukų ir draugų jausmų? O gal būtų sunkiau reklamuotis ir reklamuoti „savo svajonių gyvenimą“. Kuris kartais būna apimtas didesniu rūpesčiu, dėl išgyvenimo realiame, kasdienių problemų, pilname pasaulyje.

Kaip reklamos specialistė, suprantu, kad buvimas socialiniame tinkle suteikia daug galimybių pasiekti paprastą žmogų, kuris apie tavo egzistavimą net nenutuokė, kol tu nepradėjai reklamuoti savo gyvenimo ir savo veiklos socialiniuose tinkluose. Suprantu, kad galima pagalvoti, kad tokia reklama mažiausiai kainuoja. Tačiau tie kurie reklamuojasi tokiu būdu, puikiai žino, kiek reikia įdėti darbo, o svarbiausia laiko, kad padarytumei gerą foto, turėti laiko ją sumaketuoti su programėlėmis, kurių yra sukurta begalės, kad tik galutinis produktas būtų kuo geriau parduotas. Šiuolaikiniame pasaulyje visiškai nesvarbu ar tai yra daiktas, ar tai yra paslauga, ar tai yra asmenybė, ar tai yra jausmas, svarbu parduoti ir uždirbti pelną.

Dažnai pastaruoju metu jaučiu liūdesį, liūdna, ne dėl mano gyvenime vykstančių kažkokių pokyčių, bet dėl pasaulyje vykstančių ir socialiniuose tinkluose „parduodamų“ įvykių. Nuolat keliu klausimą, kas yra tikrasis pagalbininkas. Žmogus, kuris pakalbėjo su savo, vietiniame mieste, vietiniame socialiniame būste gyvenančiu piliečiu ir išklausė jo sunkius gyvenimo pasirinkimus, kurie tikėtina buvo ne visiškai teisingi. Atsisveikindamas, tiesiog nuoširdžiai palinkėjo sėkmės stengtis toliau daryti kuo tinkamesnius sprendimus. Ar žmogus, kuris nuvažiavo į Afriką, davė genties nariu 10 eurų. Padaręs šį „žygdarbį“ fotografavosi, nes juk reikia įkelti fotografiją į socialinius tinklus. Fotografuodamas telefonu žiūrėjo kad tik jis gerai išeitų, plaukai sutvarkyti, lūpos papūstos, užpakalis atkištas, fotografija išėjo puiki po penkto bandymo. Pakalba šiek tiek angliškai su genties nariais ir keliauja toliau rinkti fotografijų, gyvenimo patirtims kolekcionuoti. Stengiuosi nevertinti, mokausi priimti kiekvieną žmogų, tokį koks jis yra. Su savo patirtimis, mintimis, mąstymo būdu, darbo specifika, savybėmis, įpročiais, nuostatomis, įsitikinimais. Kartais tai pavyksta, tuo metu jaučiuosi išsilaisvinus iš kitų žmonių vertinimų. Manęs niekas nevertina ir tada ateina tikroji laisvė, o ne fizinė, kuri yra tik mūsų įsivaizduojama. Tik liūdesys išlieka. Jis išlieka matant, kaip žmonės, tame tarpe ir aš, patenka į su interesuotų žmonių spąstus. Kurie parduoda asmenybes, jausmus, paslaugas, žinias, daiktus. Pasitelkdami medijas, socialinius tinklus, asmenybių patirtis. Man pačiai liūdna kaip aš pati esu įtakojama pašalinių, primestų šaltinių. Turiu žinojimą, kad lengva būti tyros sielos esant tyrai sielai, reikalingoje aplinkoje. Tačiau, kartu keliu sau iššūkį ir siekiamybę, būti tyros sielos, savo aplinkoje, kuri ne visada patogi, ne visada priimanti, ne visada supratinga, ne visada gero linkinti. Žmogiškoji prigimtis yra prisitaikyti prie kintančios aplinkos, tačiau prisitaikyti išliekant savimi yra be galo sunku. Dėl šios priežasties ateina liūdesys, kad dažnais atvejais pasiklystame šiuolaikinėje vartotojiškos visuomenės žabanguose, ieškome savęs, nors esame visada su savimi. Ieškome ir kuriame geresnį materialų gėrį, bet nepastebime kaip užauga mūsų vaikai. Liūdna kai žmonės vertina nuogirdas, bet neįsigilina į tikrąją įvykių tėkmę ir joje nedalyvauja. Pati esu papuolusi į vertinimų pinklias, kai draugai klausia, „Na kaip?“. Pasiduodu vertinimo visuomenės spaudimui, tada užsikraunu atsakomybę už savo vertinimą. O kiek yra buvę, kai pasigilinus pasidaro aišku, kodėl žmogus taip elgėsi? Atrodo visada lengviau vertinti, kritikuoti ir teisti, tačiau įvertinus, iš kritikavus, nuteisus, lengviau nepasidaro nei mums, nei šalia esančiam. Tiesiog išliejame tuo metu esančią emociją. Kaip būtų fantastiška išmokti jas išlieti kitaip. Kitokiu būdu, negu skaudinant kitą ir kartu sau užsidedant kaltės, naštos jausmą. Peržvelgus socialinių tinklų užsklandas retai pamatysi pasipiktinančius veidukus, bet mygtuką „Patinka“ spaudžiame labai dažnai. Galvoju – mokykloje išmokome, kad mus turi kažkas vertinti, socialiniai tinklai užaugino įprotį nuolat vertinti kitą. O mes įsitraukėme į žaidimą „Parodyk- įvertinsiu“. Turbūt svarbiausia suprasti, jog tai kas vyksta socialiniuose tinkluose yra tiesiog suaugusiųjų žmonių žaidimas. Svarbiausia nepakliūti į šio žaidimo spąstus. Atskirti tai kas tikra ir naudinga (o taip ir dažnai būna), nuo „dūmų užsklandų“ už kurių dažnai kiti ir mes patys slepiamės. Priimti socialinius tinklus kaip galimybę informuoti ir dalintis. Gebėti atskirti save, nuo socialinių tinklų draugų, pardavėjų, medijų specialistų, kurių įtakai nenorėtumėme pasiduoti. Kartais socialiniai tinklai sukuria ir tikrąją tikrovę, tiesiog tarp didelio kiekio uolų ir žemių, sunku rasti tikruosius deimantus.

Na, o mano namų darbas sau pačiai savaitgalis be socialinių tinklų, darbo dienomis patikrinti 1 kartą dienoje ir tuo metu pasidalinti įspūdžiais su Jumis.

Jūsų Jolita.

Įveikti save ir grįžti prie paties savęs – štai kas yra tikrasis žmogiškumas. Būti ar nebūti žmogiškam – priklauso tik nuo mūsų pačių. – Konfucijus

Karantino metu teko ir man kaip daugeliui lankytis maisto prekių parduotuvėse. Aš pati, kaip ir daugelis pavargę nuo gyvenimo maratono, užsidėjusi kaukę ant veido po ja slėpiausi. Ne dėl to, kad negražiai plaukai sušukuoti ar kad apsirengusi kuo patogiau, tačiau pavargusi nuo srauto. Srauto susitikimų, susirinkimų, žmonių, vis iškylančių problemų, nuo kasdienio gyvenimo iššūkių. Kaukė visiems padėjo pasislėpti nuo panikos sukeltos viruso. Pastebėjau vieną keistą dalyką, kad ne tik pardavėjos, parduotuvėse nebesakė laba diena, bet ir mes visi nebekalbėjome. Nebeliko mandagumo žodžių, tik vieta baimei. Su baime atėjo tyla.

Kai po ilgo tūnojimo namuose, išvykome į Trakus darbo reikalais. Karantinas jau po truputį švelnėjo ir tuo metu jau leido prekybą lauke. Nubėgau nupirkti kibinų ir didžiausias malonumas, buvo pasakyti laba diena, kokių turite kibinų. Ačiū Jums, sėkmės darbuose. Nuoširdžiai linkint, kad verslas sektųsi. Mane taip sužavėjo šitas mandagumo pokalbis, kad nebepalikau baimei vietos ir pradėjau vėl naudoti mandagumo žodžius, šypsotis, nors mano šypsenos niekas ir nemato. Jausmas viduje buvo ir yra stipresnis už išorės faktorius, bei aplinkybes. Tai stiprybė, kurią turime kiekvienas savo viduje, tik kartais ją pamirštame. Prisiminkite ją, nepadėkite į lentyną. Mandagumas, atjauta ir nuoširdumas tai ką turime kiekvienas, bet kartais paveikti baimės, jas pametame.

Gegužės viduryje buvau priversta dalyvauti Online mokymuose. Nors, bet kokių mokymų, karantino metu sąmoningai vengiau. Tačiau tai buvo vienintelė galimybė pabaigti, tai ką pradėjau prieš karantiną. Viena mokymų dalyvė pasidalino, kad jai labai liūdna dėl karantino sukeltų nepatogumų ir kad dėl to negalėjome su grupe susitikti fiziškai. Bendraujant su ja, suvokiau, kad labai dažnai pasitaiko, taip, kad fiziškai būname su žmonėmis, tačiau visa siela ir kūnu būname visai kitur. Kartais grįžę namo iš darbo, valgydami vakarienę dar vis klaidžiojame po darbo dokumentus. Kai vaikai nori pasidalinti dienos įspūdžiais, dar vis sprendžiame dienos bėgyje iškilusią problemą. Kartais atostogų metu, vietoj poilsio su šeima renkamės sunkų darbo pokalbį telefonu. Suvokiau, kad mūsų tikrojo buvimo faktas priklauso tik nuo mūsų vidinio apsisprendimo, kur mes norime būti, o ne nuo fizinio kūno buvimo vietos. Fizinio kūno buvimas vienoje ar kitoje vietoje neužtikrina tikrojo buvimo ten kur esate. Mintimis, jausmais ir įsitraukimu, būname ten kur iš tikrųjų norime būti, bet kartais užsiimame saviapgaule, kai norime nuoširdžiai bendrauti visada randame būdų kaip tai padaryti. Kartais užtenka tiesiog nuoširdaus pokalbio telefonu.

Dažnai mes susikuriame daug baimių, nuostatų, įsitikinimų, kurie įvairiose situacijose sukelia nesusipratimus. Bėgant laikui pastebėjau, kai pasitelkus paprastas žmogiškąsias savybes, nuoširdumą, mandagumą, atjautą, įsijautimą į „čia ir dabar“ gali išspręsti daugelį dėl nesusikalbėjimo įvykusių nesusipratimų. Tačiau jeigu viena pusė yra vedama savo įsitikinimo, sukelia didelį diskomfortą sau, aplinkui esantiems žmonėms, aplinkai, o kartais ir įstaigai, kuriai atstovauja. Šiuo metu itin svarbu, kad išliktume žmogiški. Kviečiu būti žmogiškiems vienas kitam, nepasiduoti baimėms, įsitikinimams, matyti plačiau, o svarbiausia paklausti savęs ar mano tiesa tikrai yra vienintelė ir ar aš nuoširdus sau ir kitiems.

Jūsų Jolita Žukelienė

Pirmą kartą apie tai, kad reikėtų visą girdimą informaciją vertinti labai atsargiai, išgirdau studijuojant taikomosios etikos magistrą. Etikos dalyko pagrindinis tikslas žmoguje išugdyti kritinį mąstymą. Pirmąjį studijų pusmetį nelabai supratau kas tai yra. Tačiau studijuojant vis daugiau filosofijos, klausant gerbiamos dėstytojos Rasos Aškinytės – Degėsienės, darėsi vis aiškiau ir aiškiau. Dviejų metų studijas prisimenu labai gerai, kiekvieną dėstytoją prisimenu su didele pagarba ir kasdien viduje filosofuojant prisimenu, kiekvieno iš jų padarytą įtaką mano asmenybės pokyčiams ir kitokio pasaulio matymui. Niekada nepamiršiu paskaitos, kurios metu perskaitėme vieną filosofinį tekstą, pradėjome jį nagrinėti, diskutuoti, lyg ir priėjome kažkokį požiūrį, o paskaitos pabaigoje dėstytoja sako: „O jūs galvojate, kad tai ką perskaitėte tai yra viena tiesa? Tai yra tik vieno autoriaus interpretacija, situacijos ir žmonių vertinimas. Tai yra tik jo požiūris. Tai nėra tikroji tiesa.“ Pamenu, po tos paskaitos važiuodama namo ilgai galvojau apie tai kas yra tikroji tiesa. Ir tai ką mes galvojame, kad matome, ne visada gali būti tikroji tiesa. Ir gal pasakoje Eglė žalčių karalienė iš tikro ji nebuvo vargšė pagrobta žalčių, o gal vargšas Žilvinas išduotas begėdės Eglės buvo žiauriai nužudytas? 😊

Štai tada, prieš keturis metus buvo pasėtos pirmosios nevertinimo sėklos. Prisimenu, vienas dėstytojas, paskaitą pradėjo tokiu sakiniu: „Ar žinote, kad istorija yra pletkų mokslas?“ Visi nuščiuvome. Bet jis labai gerai pagrindė savo teiginį. Kiekvienas istoriniame įvykyje dalyvavęs žmogus, ar net valstybė, istoriją pasakoja iš savo pozicijos, nes kiekvienas tą patį įvykį mato skirtingai. Ne be reikalo Lenkija teigia, kad jie laimėjo Žalgirio mūšį, nes jiems atrodė, kad Lietuviai traukiasi. Nepaaiškinsi kiekvienam dalyvaujančiam mūšyje, kokia yra strategija, kuri kinta nuo esamos situacijos. Kai užrašinėja istoriją, atsižvelgia į kiekvieno pasakojimą. O kiek dar užrašantis interpretuoja? O kiek pridėdavo, tas kuris perrašinėdavo rankraščius? Tad ne tik istorija dažnais atvejais yra pletkų mokslas, bet ir dabartinės gyvenimiškos situacijos.  Kiekviena, kasdienė gyvenimiška situacija, kiekvienam atrodo labai skirtingai. Mes su vyru būname vienoje kelionėje, kartu keliaujame, bet visada pasakojame skirtingai. Ir dažnai jis juokiasi iš manęs: „Atrodo, kad tu kitoje kelionėje buvai.“ 😊 Kai kartą teisme teko kartu su vyru pasakoti apie tą patį įvykį, kaip liudininkams, abu papasakojome skirtingai. Kaltinamasis teisėjai norėjo prieštarauti, o ji iš karto pasakė, kad esminės detalės sutampa, o tai kad pasakoja skirtingai, galima suprasti, jog tai tiesa. Tad, šeimoje, darbe, tarpusavio santykiuose ne retai iš to kyla labai daug nesusipratimų.

Vėliau besimokinant neurolingvistinio programavimo, buvo labai akcentuojama, kad svarbu yra nevertinti, ne tik situacijų, bet ir žmonių. Kiekvienas, vertiname kitą žmogų pagal savo vertybių prizmę, pagal savo įsitikinimus ir turimą patirtį. Dėliojame į lentynėles, šitas geras, šitas blogas, šitas šeimos žmogus, šitas rimtas verslininkas, šitas palaidūnas, šitas savimyla, šitas išdidus, šitas guru, šitas nušvitęs ir t.t. Su kuo daugiau žmonių bendrauji, tuo daugiau lentynėlių atsiranda. Tada bendraujant atsiranda išankstinė nuomonė ir nori nenori, nusistatymas. Kaip bendrauji, taip ir gauni bumerangu atgal. Pabandykite, pakeisti nuomonę apie žmogų kurį jau, jūsų nuomone gerai pažįstate. Jeigu žinote, kad vienas ar kitas žmogus yra neatsakingas (vertinimas), galvoti, kad jis yra tiesiog žmogus. Nevertinimo žavesys yra tame, kad iš tikro kiekvienas žmogus, keičiasi kiekvieną minutę. Taip, yra nemaža tikimybė, kad jis pasielgs taip kaip visada, tačiau ir mes kiekvienas savo įpročius sunkiai keičiame. Tad nenuostabu, kad kasdieniai įpročiai labai daug lemia mūsų gyvenimo kokybės. Bet tai nereiškia, kad jūsų įvertintas žmogus, vieną gražią dieną, nepakeis savo įpročių ir nepasikeis iš esmės. Tada jūsų vertinimas apie vieną ar kitą žmogų yra niekinis, kurį galite kišti giliai į kišenę.

Nenuostabu, kad nevertinti kiekvienam iš mūsų yra labai sunku. Mus vertino nuo pat mažens. Atsimenu, kai buvau dešimtokė reikėjo rinktis, pagal kurį profilį mokinsiesi vienuoliktoje klasėje. Mes buvome antra karta išmėginusi šį malonumą. Turėjome rinktis tarp humanitarų ir realų. Deja tuo metu tėvai negalėjo patarti, nes patys pirmą kartą su tuo buvo susidūrę. O mūsų gabumus, vienai ar kitai mokslo pakraipai testavo psichologė. Atsimenu rezultatus, nes jie ir dabar turi nemažą įtaką mano gyvenimui ir pasirinkimas. Giliai į pasąmonę įsirėžė vertinimas. Visi klasiokai gavo rezultatus, arba realas, arba humanitaras. Pas mane rezultato nebuvo. Kai nuėjau pas psichologę paklausti apie savo rezultatus, ji pasakė, kad tu gabi ir ten ir ten. Sunku pagal mano testo rezultatus pasakyti kuriame profilyje esu gabesnė. Tad kai reikėjo rinktis, mano mama, kažkodėl nusprendė, kad man kalbos bus lengviau ir taip tapau humanitare. Turėjau atsisakyti mėgstamos biologijos ir chemijos dėl, ir dabar nesuprantamos, fizikos. Nieko nesigailiu, nes dėka humanitarinių mokslų pakraipos, domiuosi žmonių santykiais ir juos nagrinėju, tačiau dėl to nesu prastesnė buhalterė. Tad išankstinis vertinimas kiekvienam žmogui uždeda tam tikras etiketes ir savęs vertinimus. Sunku save įtikinti, kad esi atsakingas, jeigu visi aplink kartoja: „Na va, taip ir galvojau, kad tu pavėluosi ir vėl nepadarysi darbo iki galo.“ Taip pat yra ir su kito žmogaus pervertinimu: „Va tu tai gali didelį namą pastatyti ir daug pinigų uždirbti“. Jeigu žmogus  nepatenkina mūsų iškeltų lūkesčių, mes jaučiame nusivylimą, o pervertintas žmogus, nepilnavertiškumą.

Tad kiekvienam šiandien norisi palinkėti nevertinti, prisimenant jog žmogaus įvertinti negalime, nes jis yra nuolat kintantis. Jis gali būti blogas, pagal jūsų įsitikinimus, bet už kelių minučių meilus, taip pat pagal jūsų įsitikinimus. Nėra vienos tiesos, yra tik jūsų nuomonė, kuri formuoja jūsų tarpusavio bendravimą su šalia esančiu žmogumi.

Iššūkis savaitei „Nevertinti“

Ant A4 formato lapo parašykite 7 žmones su kuriais dažnai bendraujate. Parašykite vardą ir pirmą kilusią mintį (vertinimą) apie jį. Kiekvieną savaitės dieną išsirinkite žmogų su kuriuo stengsitės bendrauti, kaip pirmą kartą. Pabandykite nevertinti. Pabandykite, išsirinktą žmogų pamatyti kaip pirmą kartą, kaip visiškai nepažįstamą.

Jūsų Jolita Žukelienė

Kiekvienas turime galimybę rinktis. Gerti kavą su cukrumi ar be cukraus? Važiuoti autobusu ar eiti pėsčiomis? Pažeisti nustatytas taisykles ar ne? Vairuojant automobilį rodyti posūkį ar ne? Turėti namus ar gyventi bute? Tuoktis ar gyventi vienišam? Turėti vaikų ar keliauti po pasaulį? O gal viskas kartu?

Kasdienis gyvenimas pilnas dilemų ir pasirinkimų. Atrodo tokių smulkių, o kartais gali pasirodyti visai nereikšmingų. Tačiau, kad ir kaip atrodytų keista, bet gyvenimas susideda iš smulkių detalių, kurios yra svarbios. Jeigu visada geri kavą su cukrumi ir niekada nepabandysi išgerti kavos be cukraus, nesužinosi, kad kava be cukraus dar skanesnė. Jeigu visada važiuosi autobusu, tai niekada neatrasi ėjimo džiaugsmo, kai gali pamatyti daug gražių kiemų, kurių per skubėjimą ir važiavimą autobusu, tiesiog nepamatai. Jeigu vieną kartą nuspręsi nesilaikyti nustatytų taisyklių, pastebėsi, kad po kelių dienų taisyklių nepaisymas nekelia jokios įtampos. Visi suprantame, kad kiekvienas pasirinkimas, gali būti naujo įpročio pradžia, bet tai nereiškia, kad vienas ar kitas pasirinkimas yra geras arba blogas. Kiekvienas pasirinkimas yra Jūsų pasirinkimas. Nieko kito dėl to nereikėtų kaltinti, nei aplinkybių, nei nuotaikos, nei nemigos, o tiesiog pagalvoti kokį kitą variantą galiu pasirinkti. Yra sakoma, Dievas uždaro duris, tačiau atidaro langą. Kartais mes patys stovime per ilgai prie uždarytų durų ir neatsisukame į priekį, kad išvystume atidarytą langą, per kurį vaizdas daug gražesnis, nei už uždarytų durų. Gyvenimas teikia daug galimybių, nors gal daugelis norėtų man pasakyti, tau lengva kalbėti, gerai gyveni, tačiau ir aš turėjau labai labai sunkių apsisprendimų savo gyvenime. Kartais atrodydavo, kad jie labai netinkami, bet kai esi ištikima sau, savo vertybėm, savo įsitikinimams, supranti, kad visi tavo, o ne kitų įtakoti sprendimai tau yra patys geriausi.  Kiekvienam iš Jūsų linkiu to paties. Išgirsti save, būti ištikimam sau ir rinktis kiekvieną dieną tai kas svarbu Jums,  o ne jūsų vadovui, vyrui, žmonai, vaikams. Tai nereiškia, kad jie Jums nerūpi, tai reiškia, kad jūs juos mylite ir jie Jums yra brangūs.  Nors kartai tai gali atrodyti, kad tai tik kasdienio gyvenimo smulkmenos, tačiau jos formuoja jūsų gyvenimą, bei jo kokybę. Jos parodo, kas Jums yra iš tikro svarbu. Dažnai, mes apgaudinėjame ne tik kitus, bet ir pačius save. Tik tokių pauzių dėka, kaip turime šiandien, turime galimybę sustoti ir peržvelgti savo kasdienius gyvenimo sprendimus ir įvertinti, ar tai mane tenkina, ar norisi, keisti? Jeigu radote, ką norėtųsi pakeisti, naujas iššūkis savaitei Jums.

Pratimas “Naujas įprotis“

Ne vienas turime tokius įpročius, kuriuos norėtume pakeisti. Tad pasiūlymas ir iššūkis Jums. Surašykite 7 įpročius, kurių norėtumėte atsikratyti. Tada peržvelgę visus nutarkite kurį įprotį keisite ir kaip. Sakoma tuščia vieta nebūna 🙂 Ir tai tiesa 🙂 Tarkim, pavyzdys. Žinau, kad kava su pienu kenkia, tačiau kavos noriu ir ji man reikalinga, kad pakelčiau tonusą. Tad 7 dienas iš eilės, geriu kavą be pieno. Pirmais kartais kava be pieno labai neskani, tačiau geriant kiekvieną dieną ji darosi vis skanesnė ir įprastesnė. Nugalėkite baimes  ir atraskite pažinimo jausmą!

Jūsų Jolita Žukelienė

Savo  tėvų šeimoje buvau ir esu mažiausias vaikas, pagrandukė. Pamenu, vaikystėje, dažnai girdėdavau, išlepinta mergaitė. Mano vyresnės sesės visada sakydavo, jau jai tai niekada nereikia nieko dirti. Puikiai atsimenu vieną vaikystės epizodą, kurį dažnai man visi primindavo. Gyvenome penktame aukšte, o kol grįždavome iš kaimo, kuris nuo Kauno buvo nutolęs apie 130 km, visada automobilyje užmigdavau. Kai reikėjo vieną sekmadienį užlipti laiptais, paprašiau, kad mane paneštų. Nepamenu, kas nešė, tik žinau, kai manęs paklausė kodėl negaliu eiti pati, atsakiau, kad negaliu eiti, nes kojos ligoninėje. Tad visi iš mano genialių pasiteisinimų visada tik juokdavosi, o man buvo smagu. Kai buvau vyresnė ir prasidėjo darbai sode, tai žemių nešimas, tai durpių nešimas. Aš panešdavau kokius tris kibirus ir paskui prasidėdavo, tai į tualetą, tai užkąsti, tai padainuoti, tai dar ką nors, tik ne žemes nešti. Mama visada motyvuodavo braškes ravėti. 😊 Braškes nuravėsi uogytės galės prinokti, galėsi valgyti. Sunkiai man išeidavo 😊. Mano mama buvo kantrybės įsikūnijimas. Ji kentė savo gyvenimo kančią, kantriai ir išdidžiai, aš to nenorėjau, todėl gyvenau plačiai ir buvau atvira gyvenimui.

Kantrybę išsiugdžiau to pati nesuprasdama. Prieš 10 metų buvo sunkus, pereinantis laikotarpis, panašiai kaip dabar… Nuo vaikystės mėgau dėlioti dėliones, tad nejučia pradėjau pirkti dėliones su pilių vaizdais.

Kodėl pilių, nes su šeima mėgstame keliaudami lankyti pilis. Tokiu būdu lengviau susipažinti su istorija ir įsijausti į ją, bei tokiu būdu suvokti, kaip tada gyveno žmonės, kokias problemas sprendė ir kokios buvo jų gyvenimo vertybės.

Dėlionė po dėlionės dėliojosi, o kol aš jas dėliodavau, galvoje sukdavosi mintys, ką, kaip, dėl kokios priežasties, kas toliau, kas suformavo mane, kas aš esu ir t.t. Sudėliojusi dėlionę suprasdavau, kad ne tik dėlionės susidėliojo, bet ir mintys galvoje rado savo vietą. Bėgant laikui supratau, kad tai mano tam tikras meditacijos būdas. Su begale klausimų, minčių, bet rezultatas kurį pasiekdavau, kiekvieną kartą užduodama ir atsakydama į klausimus, mane labai nustebindavo. Daug dėlionių sudėliojau, po jų atsirado mezgimas. Mezgu ne dėl rezultato, bet dėl galėjimo pasinerti į save. Mano mama turbūt ir dabar dar stebisi, kad geriausias laiko leidimas atėjus pavasariui, vasarai yra ravėjimas. Turbūt geresnio būdo nusiraminti ir pabūti gamtoje, nesu atradusi. Dar labai mėgstu verti šiaudinius sodus. Galėčiau verti ištisas dienas. Kad šie darbai reikalauja kantrybės supratau, tik tada kai mano viena draugė, kuri man yra šioks toks autoritetas, pasakė, „man tai tokiems darbams kantrybės neužtektų“. Tada tik pagalvojau, o ką čia kantrybės reikia? Supratau, kad kantrybės aš turiu, bet ką su ja veikti?

Prieš 1,5 metų sužinojau, kad mano pusseserė, su kuria praleidome visą vaikystę kartu, serga vėžiu. Vaikystė mūsų buvo vienoda. Vasaras leidome pas močiutę kaime. Bėgant laikui viskas keitėsi. Aš mokinausi, ėjau į dvyliktą klasę, o ji jau tada kaime baigė dešimt klasių ir daugiau niekur nesimokino. Aš sukūriau šeimą, ji taip pat. Tik gyvenamoji aplinka buvo kaip diena ir naktis. Ji gyveno kaime, namuose nėra vandens, lauko tualetas, vyras geriantis, trys vaikai, sunkiai vertėsi, darbo nėra. Aš gyvenau mieste, darbai, šeima, draugai, kelionės, nuolatinis tobulėjimas. Bendravome labai minimaliai, ji toli gyvena, o aš užsisukusi darbuose. Dabar dar dažnai savęs klausiu, dėl kokios priežasties taip skirtingai gyvenimai susidėlioja?

Kai ji sužinojo, kad serga jau buvo aišku, kad ligą nugalėti bus itin sunku. Gydytojai jau tuo metu jį užtiko dviejuose organuose. Mes vis su ja susirašinėdavome, kaip jai sekasi, kaip gydymas. Niekada nesiguodė, niekada neprašė pagalbos, nors žinojo, kad gali ir visada būčiau padėjusi. Su ja susitikome 2019 metų rugpjūčio mėnesį. Iš jos kaimo ją nuvežiau pas jos sesę į Šilutės rajoną. Sėdėdama ir galvodama, kad visą dieną nesėdėsime prie stalo, paklausiau jos ar ji kada nors buvusi Ventės rage, ji atsakė, ne. Tad paklausiau ar norėtų nuvykti. Ji labai apsidžiaugė, vis sakydavo, na va nors pakeliausiu. Visos kelionės metu buvo labai smalsu, ką gydytojai žada. Tik niekaip nesugalvojau kaip paklausti. Kai neužsukome į Aukštumalos pelkės pažintinį taką, nes ji jau buvo pavargusi. Supratau, kad taip galiu ir daugiau su ja gyvenime nepasikalbėti. Tad išdrįsau paklausti ką sako gydytojai, tada ji atsakė: „Ką jie gali sakyti? Ant kortelės parašyta, be galimybės pasveikti.“ Stojo tyla. Kalbėjome apie jos vaikus. Juk visgi trys vaikai, sūnus 15 metų, dvi dukros 10 ir 5 metų. Kai jos paklausiau ar galvoji kaip vaikai, jeigu kas nors tau atsitiks, ji pasakė, kad vaikai į vaikų namus ir ji tai puikiai žino. Ji papasakojo savo planą, kad ruošiasi išeiti iš anytos namų, palikti geriantį ir jai visai nepadedantį vyrą. Pasidžiaugiau, kad turi planų ir ją padrąsinau. Tą rugpjūčio vakarą atsisveikinau su žinojimu, kad ją prarasiu.

Atėjus spalio mėnesiui, su manimi susisiekė jos sesuo. Pasakė, kad ji jau ligoninėje ir jai liko apie 2 savaitės. Nieko nelaukusi sekančią dieną, aš jau buvau Šilalės ligoninėje. Žinojau, kad vaizdas bus nekoks, todėl nebuvau labai nustebusi, kad ji jau nevaikšto, stipriai numetusi svorio ir nelabai panaši į save. Paskutinį kartą bendraudamos keliavome po vaikystės prisiminimus, juokėmės, jos humoro jausmas buvo itin stiprus. Kai atėjo laikas atsisveikinti, suvokiau, kad tai bus jai paskutiniai mano pasakyti žodžiai. Pasilenkiau ir pasakiau, Kristina tu esi labai kantri. Tu man parodei, ką reiškia gyvenime būti kantriai. Aš iš tavęs išmokau kantrybės. Ji nusišypsojo, suabejojo, tačiau jos akyse sužibo ašaros ir mes atsisveikinome. Sėdus į automobilį pasakytą sakinį pratęsiau, „Tik gaila, kad nebuvai tokia drąsi, kiek buvai kantri.“

Po savaitės važiavau į savo pusseserės, kuriai buvo 36 metai, laidotuves. Su ja palaidojau ir pusę savo vaikystės.

Tad jeigu manęs paklaustumėte ar kantrybė yra dorybė, atsakyčiau, ne lygu ką aukojate. Savo vaikus, sveikatą, save, darbą, namus, santykius, pinigus, socialinę gerovę. Šioje vietoje dažniausia pasirenkame tai, kas tuo metu atrodo labai svarbu. Tad užduotis kitai savaitei.

Pratimas “Vardan ko?“

Parašykite ant lapo 7 Jums šiuo metu svarbiausias vertybes. Paskui nusibraižykite ratą, kuriame būtų 7 skiltys. Stebėkite save kiekvieną dieną. Pabandykite pastebėkite kam tą dieną, sakote TAIP, o kam sakote NE. Tai kam sakote TAIP įrašykite į nusibraižytą ratą. Per savaitę surinkite 7 skiltis.

Jūsų Jolita Žukelienė

Pažintis su žmogumi veidrodyje. Pratimo tęsinys.

Rašau pavadinimą ir galvoju, ką reiškia asmeninio ugdymo? Būtų asmenybės ugdymas, žmogiškumo ugdymas, saviugdos ugdymas, būtų suprantamiau. O ką reiškia koučingas, dažnai girdimas, dažnu atveju kritikuojamas, kitu atveju labai populiarus ir sunkiai suprantamas bei paaiškinamas. Mano pirma pažintis su koučingu buvo prieš 9 metus, nuo pirmos pažinties dienos juo naudojuosi užsiimdama savianalize, saviugda, kai reikia rasti vidinę harmoniją ir kai reikia rasti kelią į save. Man šis metodas, technika ar būdas, kaip norite taip vadinkite, padeda labai greitai rasti atsakymus į daugelį gyvenimo klausimų. Siekiant užsibrėžtų tikslų, kuriant verslus, padedant žmonėms, padedant vaikams, tarpusavio santykiuose, individualiose konsultacijose, seminaruose ar net draugų kompanijose. Šį pavasarį pradėjau studijuoti šią techniką (metodą, būdą) Baltijos Koučingo mokykloje, tačiau vis dar tiksliai nežinau kaip žmonėms keliais žodžiais pasakyti, kas yra koučingas. Koučingo apibrėžimas, kurį radau T. Misiukonio knygoje „Koučingo technikos“ skamba taip: „Koučingas – tai toks tobulėjimo būdas, kuris leidžia žmogui pasinaudoti savo turimais gebėjimais ir patirtimi taip, kad jis galėtų įgyvendinti sumanytus asmeninius pokyčius ir pasiektų norimų tikslų.“ M. Danino savo knygoje „Vesk savo vaiką į sėkmę“ apie koučingo metodą rašo: „Tokie mokymai grindžiami samprata: kiekviename žmoguje glūdi vidinės vystymosi ir evoliucijos jėgos bei jo vystymosi potencialas. Esminė prielaida, kad besimokantysis žino savo kelionės tikslą, o mokymosi paskirtis – padėti jam ten nukeliauti.“ Ir vienas ir kitas autorius neapsiriboja vienu ar dviem žodžiais apibūdinti koučingą, tad nenuostabu, kad ir man jį lengvai paaiškinti yra sudėtinga. Galiu pasakyti tik tiek, kad vienaip ar kitaip vadintume šią klausimų-atsakymų techniką, jis keičia gyvenimus.

Aš esu toks žmogus, kuris pirma turi pabandyti savo kailiu, o tik paskui gali rekomenduoti kitam. Pirmąjį pokytį, naudojant koučingo metodą, pajutau savame gyvenime, vėliau vedant individualias konsultacijas tėvams. Dažnai girdžiu, kad koučeriai nieko nepadeda. Deja, bet jie tikrai ne stebukladariai, visas pokytis priklauso nuo jūsų pačių, noro ir pasiryžimo. Viena iš šios technikos naudojimo sąlygų yra žmogaus noras, kažką keisti savo gyvenime. Nebūtinai veiksmais, tačiau mintimis, noras gilintis į save, be melo ir saviapgaulės. Būtinas atvirumas sau, nors jis ir būna, dažnu atveju, labai skaudus. Jeigu viduje dar nepasiryžote susipažinti su savimi neskubėkite. O ir tikras koučeris ar asmeninis treneris 😊 neturėtų jūsų skubinti. Kelionė į save yra tik jūsų kelias. Jūs pasirenkate kokiu greičiu einate ir ties kuriuo vidiniu „objektu“ sustojate apžiūrėti jį iš arčiau. Koučeris yra tik šios kelionės pakeleivis, kuris jus lydi, tačiau neveda. M. Danino savo knygoje „Vesk savo vaiką į sėkmę“ apie koučerį rašo:„Koučerio vaidmuo – padėti besimokančiajam būti atidžiam savo paties troškimams ir atskleisti savo vidinius išteklius ir stiprybes, įgalinančius šiuos troškimus įgyvendinti. O tada padėti išmokti jais naudotis: paversti sąmoninga veikla numatytai pažangai, savo tikslams pasiekti ir vizijai įgyvendinti.“ Gerą kelionės draugą, kuris išklauso, bet netrukdo, kiekvienam į naudą turėti. Kai suklumpate ir būna labai sunku, jis palaiko ir Jums primena, kur esate stipriausi. Dėl šios priežasties Jūsų įvardintos 7 stipriausios (gerosios) savybės, Jums yra gyvybiškai svarbios, kritiniuose gyvenimo atvejuose. Kad lengviau būtų jas prisiminti ir „įdėtume“ jas ne tik į sąmonę, bet ir į pasąmonę, dar vienas iššūkis Jums.

Pratimas „Kairė, dešinė ranka“

Turite 7 savo gerąsias savybes. Kiekvieną dieną, šias savybes rašykite pradžioje – dešine ranka, dešimt kartų, paskui – kaire ranka, dešimt kartų. Ir taip 7 dienas (1 savaitę). Kas dešiniarankiai, rašant kaire ranka, linkiu didžiausios sėkmės ir kantrybės (teko ir man tą patirti, tik savybių buvo daugiau 😊). Kas kairiarankiai, rašant dešine ranka, taip pat linkiu didžiausios sėkmės ir kantrybės.

O apie kantrybę, bei kaip kartais išgyventi kritinėse gyvenimo situacijose pakalbėsime kitą savaitę.

Jūsų Jolita Žukelienė