Autorius: Jolita Žukelienė

Prieš Šv. Kalėdas nusipirkau kepimo margarino, kuris reikalingas kalėdinių sausainių kepimui. Kalėdiniu laikotarpiu dažnai vaikai klausdavo, kada kepsime juos. Dienos bėgo, darbas vijo darbą, įsipareigojimai darbe buvo be pabaigos. Nesupratau, nei kada atėjo kalėdos, nei kada jos praėjo. Sausainiai liko neiškepti, vaikai nusivylę manimi, o aš nusivylusi savimi.  Po 2020 metų sutikimo sau pažadėjau, kažkaip (tuo metu dar neturėjau jokio plano) nutraukti šį gyvenimo maratoną.

Paauglystėje lankiau lengvąją atletiką, mano rungtis buvo sprintas. Šiuo metu, dėl nuolatinių kelio sąnarių uždegimų, gydytojai uždraudė bėgioti. Negaliu bėgti nei sprinto, nei maratono, turbūt dėl šios priežasties visa tai perkėliau į savo gyvenimo veiklas. Nežinau, gal ir Jums taip gyvenime nutinka? Užsiimi veiklomis ir supranti, kad ne tu jas kontroliuoji (ką veikti, o ko ne, ką dirbti ir ko ne), bet veiklos ir darbai kontroliuoja tave. Kalėdiniu laikotarpiu ir dar ilgai po jo pasijutau, kaip bėgčiau maratoną. Bėgi ilgai, kojos pavargsta, pasikeičia kvėpavimas, jeigu neprates, dėl deguonies trūkumo, pradeda svaigti galva, bet jauti kaip kojos kilnojasi nesąmoningai pačios ir tu toliau bėgi. Nesuprasdamas, dėl kokios priežasties bėgi, bet žinai, kad reikia bėgti, nes kažkur laukia finišas.

Niekada nemėgau bėgti maratonų. Stebėdama maratonininkų veidus, lengvosios atletikos treniruotėse, visada įžvelgdavau jų kančią, o gal kartu ir savo. Man jie keldavo gailestį susimaišiusį su žavesiu. Turbūt visus žavi tai, ko pats neturi. 🙂

Treniravausi sprinto rungčiai turbūt ne tik dėl to, kad ji man labai patiko, bet ir dėl to, kad fiziškai buvau tam sutverta. Pradžioje starto jaudulys, tiesus bėgimo takelis, matomas tikslas. Žinojimas, kad tu turi tiesiog atiduoti visas jėgas ir pasiekti matomą finišą. Nemėgdavau bėgti net 200 m., nes kaip pradedi bėgti nematai finišo. Tik tada kai įveiki posūkį pamatai galutinį tikslą. Taip kaip sporte, taip ir gyvenime – mėgstu matyti galutinį tikslą, jeigu jo nematau (savo vizualizacijose) viskas panašėja į ilgą ir sunkų maratoną.

Kai 2018 m. sausio 15 d. pradėjau dirbti švietimo įstaigoje, pagalbos mokiniui specialiste, mačiau galutinį tikslą, buvau jį sau išsikėlusi ir siekiau jo. Kaip baigėsi 2019 m. birželio mėn. mokslo metai, pirminiai tikslai buvo pasiekti. Išėjome atostogų, o kai reikėjo rašyti naujus planus 2019-2020 mokslo metams supratau, kad mokykloje keičiasi kartos. Savo planus koreguoti reikia kas 4 – 5 metus, nes tik tada gali įvertinti, kaip tavo veiklos įtakojo bent vieną kartą. Ugdymo procesas yra ilgas ir nuolatinis darbas. Procesas, kuris labai panašus į maratoną. Ilgai bėgi lėtai, paskui po truputį, ratas po rato didini greitį. Turi mokėti apskaičiuoti jėgas ir žinoti, kad tik ištvermingiausi pasiekia savo nusimatytą ilgalaikį tikslą. Gerbiu ir žaviuosi kiekvienu mokytoju – maratonininku.

Deja, bet aš esu “sprintininkė“ ir tai labai mėgstu. Mėgstu aiškius ir trumpalaikius tikslus, kuriuos pasiekus, kaip mozaika susitveria mano svajonių gyvenimas. Jūs paklaustumėte ar tai yra gerai ar blogai? Manau, svarbiausia pažinti save. Žinoti ar tu esi maratonininkas ar sprinteris? Dėl kokios priežasties, kartais netenki motyvacijos. Ir dėl ko kartais gyvenime nutinka taip, kad ne tu veiklas ir darbus reguliuoji, o jie tave. O svarbiausia visa tai išsiaiškinus ir suvokus, neatidėlioti. Apsispręsti ir žinoti, kur yra tavo stipriosios savybės ir jas tinkamai išnaudoti.

Tuo metu, mano trenerei, labai reikėjo maratonininkės, bet ji puikiai matė ir žinojo, kad mano fizinis kūnas, yra sutvertas rungtyniauti sprinto rungtyje. Ji žinojo, jog jeigu mane ruoš maratonui, aš neįveiksiu, taip kaip galėčiau įveikti sprintą. Todėl ji mane treniravo toje rungtyje, kur buvo realus potencialas pasiekti maksimalius rezultatus.

Taip yra ne tik su fiziniu kūnu, bet ir su temperamentu, asmenybės tipu. Jeigu esi intravertas, nebūsi ekstravertu. Jeigu esi cholerikas, netapsi flegmatiku. Žinoma, kai sieki užsibrėžtų tikslų, svajonių, galima daug ką pakoreguoti. Taip kaip ir sprintininkas, gali bėgti maratoną, tačiau ar rezultatas bus vertas įdėtų pastangų? Ar tuo metu kai siekiame tikslų (kurie ne visada yra mūsų) tikrai verta paminti pamatines savo asmenybės savybes? Ar geriau jas išnaudoti tose veiklose, kuriose jos yra labai vertinamos ir ten gali pasiekti maksimalius rezultatus?

Kiekvienam noriu palinkėti, pasaulinę pauzę (karantiną) panaudoti savianalizei. Tam, kad ateitų žinojimas. Kas aš esu, “maratonininkas“ ar “sprintininkas“?

Kad būtų sėkmingesnis startas, pradžiai pratimas.

1 savaitę, atsikėlę

ryte, pažvelkite į veidrodį ir pasakykite garsiai vieną savo gerąją savybę. Užrašykite ją ant lapo. Savaitės gale, turėtumėte jų turėti 7. Septynias gerąsias savo savybes. Ką su jomis veikti papasakosiu kitą savaitę. Sėkmės susipažįstant su žmogumi, kuris yra veidrodyje.

Jūsų Jolita Žukelienė

P.S. Sausainius iškepiau praeitą savaitę. 🙂

Kiekvienas turime galimybę rinktis. Gerti kavą su cukrumi ar be cukraus? Važiuoti autobusu ar eiti pėsčiomis? Pažeisti nustatytas taisykles ar ne? Vairuojant automobilį rodyti posūkį ar ne? Turėti namus ar gyventi bute? Tuoktis ar gyventi vienišam? Turėti vaikų ar keliauti po pasaulį? O gal viskas kartu?

Kasdienis gyvenimas pilnas dilemų ir pasirinkimų. Atrodo tokių smulkių, o kartais gali pasirodyti visai nereikšmingų. Tačiau, kad ir kaip atrodytų keista, bet gyvenimas susideda iš smulkių detalių, kurios yra svarbios. Jeigu visada geri kavą su cukrumi ir niekada nepabandysi išgerti kavos be cukraus, nesužinosi, kad kava be cukraus dar skanesnė. Jeigu visada važiuosi autobusu, tai niekada neatrasi ėjimo džiaugsmo, kai gali pamatyti daug gražių kiemų, kurių per skubėjimą ir važiavimą autobusu, tiesiog nepamatai. Jeigu vieną kartą nuspręsi nesilaikyti nustatytu taisyklių, pastebėsi, kad po kelių dienų taisyklių nepaisymas nekelia jokios įtampos. Visi suprantame, kad kiekvienas pasirinkimas, gali būti naujo įpročio pradžia, bet tai nereiškia, kad vienas ar kitas pasirinkimas yra geras arba blogas. Kiekvienas pasirinkimas yra Jūsų pasirinkimas. Nieko kito dėl to nereikėtų kaltinti, nei aplinkybių, nei nuotaikos, nei nemigos, o tiesiog pagalvoti kokį kitą variantą galiu pasirinkti. Yra sakoma, Dievas uždaro duris, tačiau atidaro langą. Kartais mes patys stovime per ilgai prie uždarytų durų ir neatsisukame į priekį, kad išvystumėme atidarytą langą, per kurį vaizdas daug gražesnis, nei už uždarytų durų. Gyvenimas teikia daug galimybių, nors gal daugelis norėtų man pasakyti, tau lengva kalbėti, gerai gyveni, tačiau ir aš turėjau labai labai sunkių apsisprendimų savo gyvenime. Visada buvau ištikima sau, savo vertybėm, savo įsitikinimams, savo neapsakomai stipriam teisybės jausmui. Kiekvienam iš Jūsų linkiu to paties. Išgirsti save, būti ištikimam sau ir rinktis kiekvieną dieną, nors tai tik kasdienio gyvenimo smulkmenos.  Jos parodo, kas Jums yra svarbu. Nugalėkite baimes  ir atraskite pažinimo jausmą!

Jūsų Jolita

Krentant lapams, rudenį.

Į širdį ateina liūdesys.

Lyg pranašas artėjančios nelaimės.

Ir širdį persmelkia žinia,

Netekom jos, savos, ne svetimos.

Gal trūko meilės, šilumos visiems,

Tačiau tai mūsų kraujas,

Mūsų prigimties pradžia.

Dėkojam tau visi savaip,

Kad žiburys ir prieglobstis buvai.

Buvai tu vienijantis mus asmuo,

Kuris vis leido prisimint,

Kad esame visi kartu – šeima.

Šeima tava, o ne sava.

Šį vakarą buvau nuostabiame koncerte. Jį organizavo Japonijos ambasada su VšĮ Sveikatingumo Idėjos, noriu organizatoriams padėkoti už malonumą valandos, su nematytu ir negirdėtu instrumentu koto, su kuriuo nuostabiai skambino  ir supažindino Tomoya Nakai. Tą valandą, kada skambėjo muzika, buvau su savuoju “aš“ ir vis galvojau, kodėl gyvendama laimingą gyvenimą nesijaučiu laiminga? Noriu šį vakarą apie tai pasidalinti su jumis, o gal tik su savimi. Visada slėpiausi nuo žmonių bijodama, kad jie pažinę tikrąją mane, norės visaip mane įskaudinti. Suprantu, kad toks požiūris yra likęs iš paauglystės, kuomet daugelis paauglių skaudina vieni kitus nesuvokdami, kokią įtaką jie daro vieni kitų gyvenimams ir ateičiai. Tačiau slėpdamasi nuo kitų ir bandydama apsaugoti save, “ėdu“ save iš vidaus. Stengiuosi slėptis ir būti šiek tiek geresnė, protingesnė, tvirtesnė, bet nesu nuoširdi sau. Tai atima daug mano vidinių, dvasinių ir fizinių jėgų. Tik yra vienas, tačiau… Sako pripratimas baisiau nei prigimimas, sunku save apnuoginti ir nebijoti. Šį vakarą apsupta nuostabios melodijos supratau, kad man jau ne 14 ir net ne 17 metų, kad turėčiau slėptis nuo kažko, o ir gyvenimas manęs per daug negailėjo. Viduje kilo mintis ir idėja, nebesislėpk, būk tokia kokia esi, jausminga, dažnai abejojanti tuo ką darai ir dėl ko, jautri, pavargusi, bijanti, atsargi, per daug atsakinga, veikli, norinti rizikuoti, žingeidi, smalsi. Tik keletai žmonių esu sakiusi, kad jeigu paklaustų manęs, kokia esu viduje, atsakyčiau, kad esu mažas, rožinis, minkštas kamuoliukas. Ir aš esu tokia, tokia visada buvau ir tuo noriu pasidalinti su visais, o gal tik su savimi, bet tai nelabai svarbu. Svarbu, kad radau būdą būti laisva ir tokia kokia esu, o jeigu tau – žmogau tai nepatinka, visada dešiniajame lango kampe gali rasti baltą ikso ženklą, raudonam fone ir jį paspaudęs, nesidomėti nei manimi, nei mano mintimis, nei tuo kas aš ir kodėl čia rašau. Linkiu visiems rasti tikrąjį save ir tai padaryti kuo greičiau, nes laikas nestovi vietoje ir jį aukoti dėl kitų tikrai neverta.

Noriu visus pasveikinti su naujais metais. Dažniausiai visiems nauji metai asocijuojasi su nauja pradžia. Turbūt taip ir yra, jeigu per visus metus neturi kada sustoti ir susimąstyti kaip tu gyveni? Tai šiuo metu yra tinkamas metas, tai padaryti.

Žiūrėdama, gal kokį 10 kartą, filmą “Klik, arba gyvenimas pagreitintai“ suvokiau, kad mes turime galimybę pakeisti savo prioritetus, kurie ir keičia mūsų gyvenimus. Šiame filme parodoma, kas pasidaro gyvenimui, kai prioritetas nesikeičia. Kai tavo gyvenimo pultelis daro tai, kaip tu jį užprogramuoji nuo pradžių. Kai žmogus negali pakeisti, kas jam svarbu.

Kaip gerai, kad mes tą galime. Šiuo metu yra pats geriausias laikas peržvelgti savo gyvenimą ir nusistatyti naujus prioritetus, pagal kuriuos mes išsiugdome įpročius. Manau, tikrai yra nemaža dalis žmonių, kurie šiuo metu jau gyvena gerai ir nieko nereikia keisti, bet vis dėl to savo gyvenimo inventorizacija rekomenduočiau pasidaryti. Anksčiau darydavau metų tikslų sąrašą. Šiuo metu mano tikslams pasiekti neužtenka vienų metų laikotarpio. Tačiau, galvoje visada turiu sąrašą darbų, ką norėčiau nuveikti dar. Aš asmeniškai, visada užduodu sau klausimą, ko norisi dar? Dažniausiai sunku sugalvoti, ko noriu aš? Mes gyvename primestų tikslų ir norų laikotarpiu, todėl būtina sustoti ir pagalvoti. Ko noriu aš?
Be vis to, ką šiuo metu veikiu ir daugiau mažiau nusimanau, noriu išmokti groti pianinu. Tai nėra pažadas sau, tačiau noriu. Su šiuo savo noru, noriu palinkėti šiais metais pasidaryti savo gyvenimo revizija, atsakyti į svarbiausią klausimą. KO AŠ NORIU? Ir leisti norams sklandyti aplinkui, Jūs net nepastebėsite, kai jie išsipildys, ar bent jau jų išsipildymui atsiras galimybės.

Šiuo metu tenka spausdinti knyga, apie partizanus. Turiu savo rankose rankraštį rašytą žmogaus, kurio šiandien nėra mūsų tarpe. Šis rankraštis yra tik faktai. Vietovių koordinatės, žuvusiųjų pavardės ir kartais būna aprašyta situacija, kurios metu žuvo partizanas. Renkant šį rankraštį visada mąstau apie to meto situaciją, ką turėjo išgyventi žmonės, ką turėjo išgyventi tėvai, kurių visai jauni sūnūs ir kartais dukros eidavo į mišką kariauti. Gyventi nežmoniškomis sąlygomis ir žūti kartais net tuo metu kai, apie partizanavimą nelabai ką išmanė. Renku šį tekstą dažniausiai vakarais, todėl nubudus ryte džiaugiuosi, kad šiuo metu gyvename laisvoje Lietuvoje. Kad kaimynai savi, kad valdžia sava, kad vagys savi ir kad saulė vis pradeda naują dieną be rūpesčių, ir minties galvoje kaip išgyventi šią dieną. Ką valgyti ir ką padaryti, kad tik vaikams nieko nenutiktų. Galite prieštarauti ir sakyti: “Ne, pasaulis pilnas blogybių“, ir jūs būsite teisūs. Būsiu savanaudė ir gal kažkuriuo atveju pakankamai žiauri. Bet tai vyksta ne mūsų kieme. Kartais pasižiūriu į mūsų Vilniaus elitą ir pagalvoju: reikia padėti kitiems, niekas nieko nesako, bet reikia ir nepamiršti mūsų istorijos. Prisiminti ne tik didybės laikus, kai buvome nukeliavę iki Juodosios jūros, bet ir tuos faktus kai vargome ir neturėjome ką valgyti. Kai buvo žudomi mūsų šeimos nariai dėl duonos kąsnio, dėl namų, dėl nesveiko noro pasityčioti iš tautos, kuri turi tik gražų gamtovaizdį ir nedidelį lopinėlį derlingos žemės. Kuri visada vargo dėl noro būti laisvais. Turime žinoti ir jausti viduje, kad tai ko siekė mūsų seneliai, proseneliai ir protėviai, šiandien mes tą turime – laisvę.

Manau, kad kiekvieno iš mūsų didžiausias šiandienos darbas yra suprasti, kad laisvė yra atsakomybė. Atsakomybė už mūsų veiksmus, už mūsų poelgius, už mūsų pasirinkimus, už mūsų vaikus, už mūsų ateitį, už Lietuvos ateitį. Kiek žuvo, kiek paaukojo savo gyvenimus, kiek buvo padaryta klaidų, kiek kartų mes sugebėjome būti vieningi ir atsitiesti.

Vieningumas ir teisingas laisvės suvokimas, manau tai yra sveikos valstybės pamatas. Koks jis bus, ar stiprus ar ne, tai priklauso tik nuo mūsų. Mūsų karta – mes statome jos pamatus. Neleiskime, kad apkalbos ir kitų žmonių klaidos sužlugdytų tai, ko siekė mūsų seneliai, ir visai nesvarbu kurioje barikadų pusėje jie buvo. Šiandien mes visi esame lietuviai.

Patriotizmas (iš lot. patria ‘tėvynė’) – reiškinys, kai gerbiama, ginama ir mylima bei kartais – aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra. Patriotizmu nelaikomas toks savo šalies aukštinimas, kai žeminamos kitos tautos ar jų tėvynės, – tuomet tai laikytina šovinizmu. Patriotizmo apraiškos išryškėja kylant tautiniams, teritoriniams konfliktams, ginant savo kraštą ir valstybę. Tokiose situacijose puolančio priešo sutapatinimas su visa jo tauta virsta nacionalizmu.

Patriotizmas dažniausiai skatinamas valstybės, nes ši nori užtikrinti savo saugumą nuo išorės priešų ir išlaikyti savo gyventojus lojaliais valdžiai. Patriotizmas ugdomas per švietimo sistemą, žiniasklaidą ir religines institucijas, valstybinių ir tautinių švenčių metu, patriotines organizacijas – Skautai, Ateitininkai, Šauliai, karių savanorių susivienijimai ir kt., kurios vadovaujasi šūkiu – „Dievui ir Tėvynei“ ar pan. Patriotizmu persmelkti valstybiniai himnai. Būna, kad prisidengiant patriotizmu savaip interpretuojami ir perteikiami istoriniai faktai ir iškraipomas istorinis teisingumas. Kosmopolitai yra linkę patriotizmui suteikti nacionalizmo atspalvį, o nacionalistai – pradinės nacionalizmo pakopos vaidmenį.

Pagal 1990-1992 ir 1995-1997 m. atliktus sociologinius tyrimus aukščiausi patriotizmo rodikliai buvo JAV, PAR, Kanadoje,Venesueloje, Peru, Turkijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Patriotizmas)

 Šiandiena galvojau apie mūsų tautos patriotizmą. Teko būti šiandien tokioje situacijoje kai atlieki bendrą darbą savam miestui, vadinamoji talka. Turbūt mūsų visuomenė vis dar prisimena tarybinės Lietuvos talkas, kurios buvo priverstinės. Šiuo metu visada yra pasirinkimas. Yra visada siūloma, bet visada galima ir atsisakyti. Tai nėra prievarta. Baisu kai žmonės kurie atėjo į talką dėl to, kad jiems darbdavys pasiūlė pasirinkimą, o jie vis dar nepatenkinti, arba tai daro dėl akių. Jeigu tau nepatinka arba netinka, nedalyvauk – atsisakyk, bet atėjas nerodyk nepasitenkinimo. Išgirdau įvairių frazių, kurios tiesiog buvo persmelktos nepasitenkinimo. Tai gi žmonės, niekas nevertė, tai buvo pasirinkimas. Galėjote atsisakyti.

Man asmeniškai visada smagu prisidėti savo darbu prie miesto tvarkymo, jo puoselėjimo, ar tobulinimo. Svarbu, kad toje aplinkoje kurioje aš gyvenu, būtų kuo daugiau pozityvių žmonių, gerbiančių savo gyvenamąją vietą, bendruomeniškumą, bei didžiuotųsi savo miestu. Noriu, kad mano vaikai augtu ir gyventu tvarkingoje aplinkoje ir matytu tinkama pavyzdį. Vaikai yra mūsų ateitis ir mūsų atspindys veidrodyje. Prisiminkite tai, kiekvieną kartą, kai burnojate ant kitų.

Visi visada kaltina valdžia, bet piliečiai, mes ją išsirenkame, patys, eidami į rinkimus ar neidami į juos. Tai mūsų pasirinkimas, tai mūsų laisvė, tai mūsų atsakomybė, galų gale tai mūsų gyvenimas. Neburbėkite ir nepykite ant viso pasaulio, dėl turimo rezultato, bet kai ateina pasirinkimo momentas, pasirinkite taip kaip Jums norisi, o ne kaip Jums patogiau.

Gali kažkas teigti, kad tai ne mūsų darbas miestą tvarkyti. Norėčiau tokių žmonių paklausti, o tai kas privalo, valdžia? Valdžia nėra mūsų valstybė, ji tik valdymo organas, kuris kartais daro netinkamus sprendimus. Mano pirmas darbdavys sakydavo, kas nedirba tas neklysta. Biblijoje sakoma „Neteisk ir nebūsi teisiamas“. Gal tai naivu, bet žinau, kad pykčiu ir baisiausiu nepasitenkinimu nieko nelaimėsi. Tiesiog būkite atlaidesni, supratingesni vieni kitiems, valdžia taip pat yra žmonės. Neteisinu ir neginu jų, bet tai, kad kažkada padarėme netinkama sprendimą jie nekalti. Todėl dėl savo gyvenimo kokybės ar nuotaikų kaitos, visada prisiimu atsakomybę sau. Prisiminkite, visose situacijose turite pasirinkimą.

Labas rytas,

šiandien yra spalio 7 diena. Rytas tamsus. Namuose šilta, jauku. Viskas aplinkui dar miega. Smagu atsikelti pirmai ir pasimėgauti rudens ryto ramybę.

Vakar nutariau, kad su pasauliu noriu dalinti savo mintimis. Paklausite, kodėl? Kam to reikia? Tikiu, kad mes kiekvienas įtakojame vieni kitų gyvenimus. Vieni įtakoja veiksmais, kiti darbais dar kiti pasakytais žodžiais. Noriu dalintis mintimis, todėl kad gal, kam nors pravers mano išsakyta mintis, išgyventas mano patyrimas ar sugalvota ir išbandyta idėja. Aš iš interneto gaunu daug straipsnių, žinių, minčių, idėjų, todėl iš savo pusės taip pat noriu duoti.

Iš pradžių reikėtų prisistatyti. Esu, Jolita Žukelienė, gimusi 1983 m. 09 mėn. 03 d. po mergelės ženklu. Gimiau ir augau Kaune. Nuo 19 metų gyvenu ir kuriu savo gyvenimo gerove Marijampolėje. Ir drąsiai save vadinu marijampoliete.